[Žinios trumpai] Kodėl profesionalūs krepšinio lankai yra spyruokliuojantys?

Tikėtina, kad jūsų kieme kažkada buvo visiškai nespyruokliuojantis labai paprastas lankas. Tačiau visi profesionaliame krepšinyje naudojami krepšiai yra lankstūs. Na, pats lankas yra tvirtas ir standus, tačiau jis gali būti nulenktas ir tuomet spyruoklės pagalba pašoka į savo pirminę poziciją.

Visais laikais būta atletiškų žmonių, kurie galėjo įveikti tą vertikalų atstumą iki krepšinio lanko. Tačiau krepšinio aušroje dėjimai buvo laikomi nederamu elgesiu rimtiems džentelmenams. Dėjimų pasitaikydavo ir galinčių juos atlikti žmonių tikrai buvo, tačiau jie buvo reti ir didesnių žiūrovų emocijų nesukeldavo.

Viskas ėmė keistis aštuntajame dešimtmetyje ABA arenose pasirodžius tokiems žaidėjams kaip Julius Ervingas ir Davidas Thompsonas. Jie ne tik galėjo įdėti į krepšį, bet tai darė labai įspūdingai. Ir žiūrovams tai labai patiko. Be to, žiūrint iš sporto pusės, dėjimas kartais yra sunkiai apginamas, todėl komandos ėmė treniruotis tokiems taškams.

Problema ta, kad standūs lankai lengvai linko arba galėjo sužeisti žaidėjo riešus, nes ta kelionė žemyn įsikibus už plieninio nejudančio daikto nebuvo labai saugi. Manoma, kad spyruokliuojantį lanką išrado Arthuras Ehratas, paprašytas savo sūnėno, kuris buvo universiteto krepšinio treneris. Ehratas sukūrė lankstų krepšį su spyruokle iš „John Deere“ kultivatoriaus. Išradimas netruko pasiekti NCAA - pirmą kartą jis panaudotas 1978 metais. Jis ne tik tausojo žaidėjų riešus, bet ir lentas. Tiesa, NBA senuosius kietus lankus galutinai išmetė tik 1981-1982 metų sezone.

Spyruokliuojantys krepšiai saugo žaidėjus ir lentas. Jie amortizuoja smūgio jėgą, bet reikalauja papildomo dėmesio. Krepšiai turi būti sureguliuoti, kad vienodai reaguotų į atskriejančius kamuolius. Tačiau vis tiek pastebima, kad vienur lankai yra minkštesni, kitur - kietesni.