„Vertė giedoti Rusijos himną“: ukrainietė Viktorija Andruša apie tai, kaip ją 6 mėnesius laikė nelaisvėje

Kovo 25 rusų kariai pagrobė Viktoriją Andrušą, matematikos ir informatikos mokytoją. Iš namų, matant jos tėvams. Ją apkaltino šnipinėjimu ir separatistine veikla, tačiau jokių įrodymų nepateikė — pretekstu tapo gyvenvietės žemėlapio ekrano nuotraukos telefone ir ugg batai, kuriuos dėvinčią ją neva matė. Kur matė, ir ką ji tuo metu veikė, kad kilo būtinybė ją pagrobti ir paversti belaisve, nežinia. Po poros dienų Viktoriją išvežė iš Ukrainos teritorijos į Rusiją. Žadėjo, kad greitai vyks belaisvių mainai, tačiau nelaisvėje ji praleido dar pusmetį. Pakalbėjome, kaip tai vyko, kas jai padėjo ir ką planuoja daryti dabar.

Dirbau matematikos ir informatikos mokytoja Brovarų mieste, buvau klasės vadovė — kuo įprasčiausias gyvenimas. Po vasario 24 dienos daug kas pasikeitė, bet svarbiausia — visi mes kažkaip susitelkėme, buvome pasirengę bet kada vienas kitam padėti. Važiavau į tėvų namą Staryj Bykovo kaime, — maniau, taip bus saugiau. Kai jį okupavo, pas mus nebuvo nei šviesos, nei dujų, neveikė parduotuvės — dalinomės maistu, drauge rasdavome kaip susisiekti su giminėmis kituose miestuose, labai susitelkėme. Kaimo išlaisvinimo neužtikau: mėnesį gyvenau okupacijoje ir pusmetį – nelaisvėje.

Pažįstami kalbėjo, kad greta mūsų gyvenvietės užeina į namus, atima iš visų dokumentus ir žmones nežinia kur išveža. Žinojau, kad gali ateiti ir paimti telefoną, visą techniką, kurios paskui negrąžina, — taip jau buvo. Tačiau kad žmogų? Juk tai pagrobimas. Netikėjau, kad taip gali įvykti. Kai pas mus pastatė blokpostą, beveik visas jaunimas, kuris tik galėjo, išvažiavo patys, nepaisydami rizikos, jokių žaliųjų koridorių nebuvo. Kalbėjo, kad ima daugiausiai jaunus. Daug kas klausė, ar nesirengiu išvykti, tačiau čia mano namai ir tėvai.

Ankstų kovo 25-osios rytą rusų kareiviai važinėjo po kaimą ir užėjo į mano dėdės kiemą. Tau buvo pirmas kartas, kai atėjo tiesiai į gyvenamąjį namą, niekas nesuprato, ko jie atėjo. Viską apžiūrėję, jie tarė: „Na, gal dar susitiksime“. Maždaug penktą vakaro išgirdome, kaip pravažiuoja BTR mašinos, prie mūsų kiemo priėjo trys kareiviai. Pasakė, kad jiems reikia apžiūrėti namą ir teritoriją. „Kam? Kas nors nutiko?“ — „Ne, tiesiog pažiūrėsime, ar nėra ginklų“. Mama jiems viską parodė, šie atsiprašė, padėkojo ir išėjo.

Vėliau privažiavo dar viena mašina, ir pas mus įgriuvo dešimt žmonių. Mes „vyresniajam“ pasakėme, kad apžiūra jau buvo. Jis kalbėjo itin grubiai, vadino mus separatistais,fašistais, nacikais, benderovcais. Tėvą parklupdė su rankomis už galvos — paklausiau, kam visa tai. Vyresnysis vadas ėmė šaukti, reikalauti mūsų technikos, dokumentų. Mes parodėme naudojamus mygtukinius telefonus, nes tik jie ilgai išlaikydavo įkrovimą, o elektros nebuvo. Jiems tai netiko ir jie įėjo į namus daryti kratą. Pamatė įrėmintą raštą, perskaitė pavardę ir tarpusavyje ėmė kalbėtis: „O, tai vietiniai separatistai“. Nežinau, iš kur jie tai ištraukė.

Rado mano mobilųjį, aš įvedžiau PIN kodą, jie užsirašė, tačiau net nieko nepažiūrėjo, tiesiog pasakė: „Tai ji, pakuokite ją, mes viską žinome“. Aš nesupratau, kur mane rengiasi vežti ir už ką. Prisikabino prie mano uggų, pačių paprasčiausių, neva, aš su jais „kažkur vaikščiojau“ ir jie mane „atpažino“. Atsisveikinau su mama, paprašiau kareivių leisti tėvui atsisėsti ant taburetės (jis tebeklūpėjo), nes jam skaudėjo kelius, jam 56 metai. Vyresnysis buvo prieš, bet galiausiai leido. Atsisveikinau su tėte. „Kuriam laikui jūs ją imate?“ — „Trims keturioms dienom, apklausim ir paleisim“.

Mamą ištiko isterija. Kaip vėliau sužinojau, prie tėvo šaudė, grasino: „Ei, dabar tave nudėsim, mums už tai nieko nebus“, „Kas jums suteikė teisę gyventi geriau už mus?“. Man išeinant, jis bejėgis sėdėjo ant taburetės, nejudėjo, nesistengė atsistoti. Jie paėmė visus namie rastus dokumentus — mano, tėvų, senelės. Ir paskui dar porą kartų kratą darė — ieškojo mano išsilavinimą liudijančių dokumentų, patvirtinimo, kad esu mokytoja. Girdi, gal tai legenda, o iš tiesų aš specialioji agentė — taip jie kalbėjo. Na, taip, labai panaši. Dar iš tėvų namų paėmė visus pinigus, mūsų santaupas. Vieną dieną išvedė mamą — ji irgi buvo nelaisvėje, tačiau kaime.

Tiesiog pasakė: „Tai ji, pakuokite ją, mes viską žinome“. Aš nesupratau, kur mane rengiasi vežti ir už ką. Prisikabino prie mano uggų, pačių paprasčiausių, neva, aš su jais „kažkur vaikščiojau“ ir jie mane „atpažino“

Pirmą naktį praleidau privataus namo rūsyje. Su manimi suėmė mano dėdę ir dar vieną vyriškį, pensininką. Kitą dieną, kovo 26, mus pervežė į gretimą kaimą ir laikė jau vietinių kultūros namų katilinėje su kitais belaisviais. Man atrišo rankas ir akis, pasakė, kad būsiu „vyresniąja“ — padavinėsiu maistą, vandenį, teiksiu medicinos pagalbą. Buvau ten vienintelė mergina.

Rusai gyveno bombų slėptuvėje. Per pirmą apklausą mano telefone rado gyvenvietės žemėlapio ekrano nuotraukas ir klausė, kam jas siunčiau. Neva, aš vaikščiojau po kaimą, rinkau informaciją ir kažkam siunčiau lokacijas. Tačiau aš nė iš savo kiemo kojos nekėliau, tai buvo baisu, mes visi bijojome. Be to, kai į miestą atėjo kareiviai, pas mus dingo ryšys. Geriausiu atveju būtų nuėjęs teksto pranešimas, bet tikrai ne fotografija.

Kovo 27 dieną klausinėjau kareivių, kas man bus. Jie sakė, kad mane išveš mainams, tačiau kaip vyks procedūra, smulkiau nepaaiškino. Paskui mane ir dar vieną vyriškį kažkur nuvežė: „Jūs jau ne Ukrainoje“. Mūsų akys buvo užrištos ir surištos rankos, mes dvi valandas laukėme mašinoje. Buvo labai šalta. Naktį mus pasodino į sraigtasparnį ir nugabeno į Rusijos teritoriją.

Ten jau elgėsi grubiai — greta esantį vyriškį žiauriai mušė. O prieš porą metų jis buvo patekęs į avariją, jį kone iš gabalėlių surinko. Jis turėjo pažymėjimą, kad serga, bet tikslios diagnozės nežinau. Mušė už tai, kad jis atsirišdavo rankas ir nusiimdavo akių raištį. Prašiau jo to nedaryti, bandžiau paaiškinti kareiviams, kad jis negali savęs kontroliuoti ir kad fizine jėga nieko neįrodysi. Jie ir patys pastebėjo, kad jis ligotas — kalba viena, o po minutės visai ką kita dėsto, — tačiau mušti nenustojo. Kas su tuo žmogumi nutiko vėliau, nežinau, jo ieško. Jis buvo tame pačiame SIZO, kaip ir aš, tačiau vėliau jį kažkur pervežė, ir niekas negali pasakyti, kur.

Mus atvežė į karo belaisvių stovyklą Gluškove, Kursko srityje. Ten praleidau dvi savaites. Šaukė, sakė nežiūrėti į juos — ir taip noro jokio nebuvo. „Supranti, kad tu nužudei žmones? Kad tave gali pasodinti?“ Kelis kartus mane rengėsi mušti, bet sužinoję, kad manęs iki jų niekas nekliudė, sustodavo.

Paskui mane atvežė į SIZO. Ten yra toks procesas, „priėmimas“. Sakė, jį reikia „tiesiog išgyventi“. Iš mūsų atėmė civilinius drabužius, išdavė kalėjimo aprangą. Užlaužę rankas, galvą, nuvedė apklausai. Buvau nulenkta beveik iki kelių, negalėjau normaliai eiti. Apklausoje dalyvavo keli SIZO darbuotojai ir keli iš specnazo. Manęs iš esmės nieko neklausinėjo, tiesiog sakė, kad esu žvalgė ir jie tiesiog atlieka tyrimą. Mušė per galvą. Paskui išvedė į koridorių, kur nėra kamerų, ir prasidėjo tikras mušimas, grasinimai: „Mes tave sudeginsim“, „Padarysim tą patį, ką jūsų kareiviai darė su moterimis Donecke“. Elektrošokeriai, lazdos. Tuomet atrodė, kad geriau būtų numirti, nei visa tai išgyventi. Tu negali pasipriešinti, kaip nors paveikti situaciją, tu esi šių žmonių rankose. Jie gali daryti su tavimi ką panorėję, ir tiesiai apie tai kalba. Stengiausi nuteikti save, kad tai kada nors baigsis. Tyrėjas man iš anksto pasakė, kad kai nuves į kamerą, bus lengviau: „Iki kameros reikia truputėlį pakentėti“.

Gegužės 5 mane iškvietė ir perskaitė tyrimo rezultatus. Buvau kaltinama pagal straipsnį „šnipinėjimas“, ir man paskelbė išteisinamo nuosprendį, nes mano veiksmai nesukėlė jokios žalos. Įspėjo, kad jeigu ir toliau „tuo“ užsiimsiu, kai grįšiu į Ukrainą, jie turi teisę mane sulaikyti ir teisti pagal Rusijos įstatymus* jos teritorijoje. Pasakė, kad vos atsiras galimybė, mane apkeis. Mainai įvyko tik rugsėjo 29 d.

Mus visą laiką kilnojo iš kameros į kamerą, maistas iš pradžių buvo šlykštus, bet paskui virėjas pasikeitė ir tapo daugmaž valgomas. Dušas buvo kartą per savaitę, tačiau kartais mes netgi ten nėjome, nes tai buvo tikras išbandymas. Į dušą lydėjo ne kasdien su mumis esantys prižiūrėtojai, o kitus sulaikytuosius prižiūrintys žmonės. Jie buvo labai agresyvūs — keikėsi, įžeidinėjo be jokios priežasties. Buvo situacija, kai vienas darbuotojas nenorėjo eiti iš dušo. Dušui duodavo 3–5 minutes, dažnai laiko neužtekdavo, vos spėdavome atsistoti po srove — ir jau link išėjimo. Po „priėmimo“ tyrėjas sakė susitaręs — manęs neskus, plaukus paliks. Tačiau kai pirmą kartą nuvedė dušan, ėmė grasinti, kad nuskus. Ir taip buvo kiekvieną kartą, kol neperskaitė išteisinamo nuosprendžio: „Ne taip pažiūrėsi — nukirpsim“.

Kažkuriuo metu išjungė šildymą ir pasidarė siaubingai šalta — mūsų striukes juk atėmė. Liko tik kalėjimo uniforma, nei baltinių, nieko. Plaukus trinkome ūkišku muilu. Dantų pastos prašėme dvi savaites — davė tik kai atėjo prokuroras ir liepė duoti. Kasdien vertė giedoti Rusijos himną. Žadinimas šeštą valandą ryto prasidėdavo nuo himno. Dieną reikėjo giedoti tiek, kiek pasakys, — galėjo praeidami stuktelėti į duris ir įsakyti giedoti. Nuolat spaudė psichologiškai: „O ar jūsų giminės žino, kur esate?“, „Manote, kad grįšite namo? Jūs niekam nereikalingi“, „Ukrainos jau nėra, jus pamiršo, nenori atsiimti“.

Rugsėjo 20 mus pervežė į moterų koloniją. Buvo labai šalta, kitos ukrainietės, ten buvusios jau ilgiau, striukes turėjo. Tačiau mes – ne. Paklausėme, ar duos mums ką nors — „Jums ką, šalta? Nieko, nesušalsite“. Tačiau paskui visgi davė.

Rugsėjo 25 dieną mus pervežė į Briansko sritį, Novozybkovą — mano paskutinį ir baisiausią punktą. Ten buvo labai drėgna, dvokė, sėdėjau ant suolelio ir sakiau: „Merginos, mes čia neturime būti“. Kituose SIZO mums duodavo šukas, čia irgi paprašėme. „Mums paprasčiau jums plaukus nukirpti“. — „Jei tik pabandysite, kils didelė isterika“. Jie mus įkalbinėjo, kad tai „tiesiog plaukai“, tačiau kiekvienai iš mūsų tai būtų didžiulė drama prie viso to, kas su mumis nutiko. Tyrėjai stebėjosi, kad jau visai nerodėme baimės. Tačiau mes nelaisvėje buvome praleidusios jau pusę metų ir puikiai žinojome, kas galima, o ko nevalia, kaip su mumis privalo elgtis.

Rugsėjo 29 dieną mus paėmė mainams. Pasodino į autobusą: buvome su antrankiais, bet akių nebeužrišo. Vežė ir vyrus, ir moteris. Po kelių valandų užėjo civiliškai apsirengęs žmogus, nusegė antrankius ir pasakė: „Jei viskas klosis normaliai, perduosiu jus jūsų tėvynainiams“. Mus atvežė į kažkokią zoną su vingiuotu keliu: „Viskas, galite eiti“. Iš pradžių nesimatė, kad esame kitoje pusėje, tačiau priėję kelio galą, išvydome dideles raides „Ukraina“. Pamenu, kaip pasakiau: „Vaikinai, mes namie! Pagaliau mes namie“.

Kažkuriuo metu išjungė šildymą ir pasidarė siaubingai šalta — mūsų striukes juk atėmė. Liko tik kalėjimo uniforma, nei baltinių, nieko. Plaukus trinkome ūkišku muilu. Dantų pastos prašėme dvi savaites — davė tik kai atėjo prokuroras ir liepė duoti

Mus sutiko mūsų žmonės, sveikino ukrainietiškai — „Вітаємо в Україні“, — buvo neįtikėtina, labai džiaugsminga. Važiuodamos, su merginomis susitarėme neverkti, tačiau aš pažiūrėjau į ukrainietį kareivį, kurio akyse žibėjo ašaros, — ir mano taip pat prapliupo. Mus davė naujus drabužius, mūsų telefonus, gydytojai mus apžiūrėjo, ir tuomet paskambinau saviškiams.

Visiems buvo įprasta diena, niekas nesitikėjo. Tai yra, ji manęs, žinoma, laukė, tačiau nemanė, kad grįšiu būtent tą dieną ir valandą. Ryšys buvo prastokas, ir kai pasakiau „Mamyte, sveika“, ji manęs neišgirdo. „Mama, tai aš! Aš namie, atvažiavau į Ukrainą!“ — ji tiesiog nepatikėjo savo ausimis. Perklausė: „Vika, čia tu? Tai tikrai tu?“ Pasipylė džiaugsmo ašaros. Visas žinias apie mane rinko teta ir sesuo, ir nepatikrinusios, tėvams nieko nepranešdavo. Tetai sakė, kad bus mainai, tačiau ji iš pradžių nepatikėjo. Ir taip aš mamai paskambina anksčiau, nei jos.

Paskui paskambinau sesei. „Vika, mes važiuojame!“ — „Kur važiuojate? Aš pati dar nežinau, kur mane nuveš“. Suprantama, visi norėjo atvykti ir mane paimti, tačiau aš dar turėjau atlikti procedūras. Suvokimas, kad esu namie, atėjo ne iš karto. Viešbutyje atrodė, kad prabusime ir pasirodys, kad visa tai tik sapnas. Ligoninėje su artimaisiais pirmą kartą tik ir susitikau — tai buvo kažkas tokio. Visi pasikeitę, sūnėnai išaugę! Kaip išsiaiškinau, mano šeima susisiekė su įvairiomis belaisviams padedančiomis organizacijomis, — padėjo Pilietinių laisvių centras. Kad esu Kursko SIZO, artimieji sužinojo po balandžio 20-os. Pas mane ateidavo advokatai, tačiau jiems sakydavo: „Tokių čia nėra“.

Reabilitacijoje gydau nugarą — tai pagrobimo pasekmė. Mes ten labai daug sėdėdavome, dienos metu neleisdavo atsigulti ant lovos — elgėsi kaip su zekais. Ko negalima jiems, tas neleistina ir mums. Pirmas tris nelaisvės savaites man siaubingai skaudėjo stuburą, negalėjau normaliai sėdėti. Ant nugaros atsigulti pavyko tik po mėnesio nelaisvės, labai džiaugiausi. Skausmas liko, bet jau nebekreipiau dėmesio. Nelaisvėje taip pat prarasdavau sąmonę, todėl teko tikrinti galvą — gydytojai sakė, kad yra nedidelės problemos, bet nieko rimto ir ilgainiui viskas praeis.

Būnant belaisve, mane visada palaikė tikėjimas, kad artimiesiems viskas gerai. Susidraugavome su kameros merginomis, kalbėjomės apie viską, pasakojome gyvenimo istorijas, kažkuriuo momentu ėmėme sugalvoti filmus ir pasakas, skaitėme knygas — bet ką, kad tik atsitrauktume nuo blogų minčių. Vyravo nusiteikimas, kad privalome laikytis. Manau, nuveikiau didžiulį darbą: įtikinėjau save, rasdavau argumentus, kritiškai vertinau situaciją. Iš visų jėgų stengiausi save palaikyti. Ir dabar suprantu, kad visa tai nebuvo veltui. Atlieku reabilitaciją, tačiau psichologiškai man viskas gerai — jau noriu greičiau eiti į darbą, ten manęs laukia.

Rusijos kariuomenę iš mano gyvenvietės teritorijos išvedė kovo pabaigoje — iki kaimo išlaisvinimo man pritrūko penkių dienų. Tuomet išvadavo ir mano mamą, ji buvo kažkokio nuosavo namo rūsyje. Kai sugrįžau namo, jau viskas buvo gerai. Žinoma, ne visi sugriauti namai atstatyti, tačiau bendrai – normalu. Su artimaisiais pagrobimo temos stengiuosi pernelyg nekelti. Tai jau nutiko, aš tikriausiai gavau kažkokias pamokas, tačiau dabar — gyvename toliau. Negalima užsiciklinti.

Iš Ukrainos išvažiuoti niekur nesirengiu. Jei neišvažiavau, kai karo veiksmai vyko mano gyvenvietės teritorijoje, kodėl dabar turėčiau? Čia jaučiuosi rami. Planuoju grįžti į darbą, bendradarbiauju su belaisviams padedančiomis organizacijomis. Viskas gerai. Kai netenki laisvės, imi vertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta. Tapau dar labiau tiesiu ir aiškiu žmogumi — kai kas nors ima mėtytis, pilstyti iš tuščio į kiaurą, prašau eiti tiesiai prie reikalo. Nesinori niekam gaišti laiko.

www.wonderzine.com