N-18! Skapai – slaptas ir brutalus rusų kultas, kuris kastruodavo ir luošindavo savo narius

XVIII amžiaus pabaigoje Rusijos imperijoje atsiradęs kultas, siekdamas dvasinio tobulumo, praktikavo kraštutinį asketizmą ir fizinį žalojimą, įskaitant kastraciją.

Nepaisant Rusijos stačiatikių bažnyčios pasmerkimo ir neigiamos visuomenės nuomonės, skapai išliko iki oficialaus išformavimo XX amžiaus pradžioje.

Kulto atsiradimas

Skapų kultas, kuris išvertus iš rusų kalbos reiškia „kastruotas“, yra prieštaringa religinė sekta, kilusi XVIII amžiaus pabaigoje Rusijos imperijoje.

Manoma, kad Kondratijus Selivanovas, buvęs sentikių vienuolis, pirmą kartą įkūrė sektą 1789 m., kai atrado senovinį tekstą apie kastraciją kaip dvasinį veiksmą.

Selivanovo įkurtas kultas, siekdamas dvasinio tobulumo, praktikavo kraštutinį asketizmą ir fizinį žalojimą. Ši sekta buvo Rusijos stačiatikybės sentikių sektos atšaka ir 1834 m. vyriausybė paskelbė ją neteisėta dėl savo kurstančių įsitikinimų ir praktikos.

Selivanovas tikėjo, kad iš Dievo gavo dieviškų apreiškimų, kurie jam nurodė įkurti šią kraštutinę religinę sektą kaip kelią į dvasinį tobulumą. Jis labai rėmėsi sentikių bendruomenių mokymais ir sukūrė savo interpretaciją, manydamas, kad fizinės kančios gali vesti į išganymą. Tai apėmė kastraciją kaip priemonę dvasiniam tyrumui pasiekti ir pagundų išvengimui. Skapų nariai buvo žinomi kaip kastratai arba skopcai.

Ši praktika turėjo parodyti, kad jie atsisako materialaus turto ir pasaulietiškų troškimų dvasinio nušvitimo labui. Be kastracijos, jie taip pat pasninkavo, laikėsi celibato ir dėvėjo ašutinę vietoj tradicinių drabužių.

Skapų kultas, atsiradęs XVIII amžiaus pabaigoje Rusijos imperijoje, greitai susilaukė pasekėjų tarp tų, kurie ieškojo ekstremalesnės krikščionybės formos.

Nepaisant Rusijos stačiatikių bažnyčios pasmerkimo ir neigiamos viešosios nuomonės, kultas išliko iki 1905 m., kai caras Nikolajus II jį oficialiai išformavo. Nepaisant to, nariai vis dar gyveno mažuose kaimuose, skirtuose tik jų tikėjimui. Savo piko metu ji turėjo daugiau nei 100 000 sekėjų visoje Rusijoje ir Ukrainoje, kol vyriausybė jį uždraudė.

Skapų praktika ir įsitikinimai

Skapų kultas garsėjo ypatingu asketiškumu ir fiziniu žalojimu, pavyzdžiui, kastracija. Jų įsitikinimų sistema teigė, kad gimtoji Adomo nuodėmė buvo seksas, todėl geriausias būdas nuo to išsivaduoti buvo vengti seksualinės veiklos ir gimdymo. Kai kurie nariai netgi nuėjo taip toli, kad pašalino savo lytinius organus, bandydami visiškai nuslopinti savo kūniškus troškimus.

Šis atkaklus griežtų taisyklių laikymasis apėmė ne tik seksualumą – tikimasi, kad pasekėjai reguliariai laikydamiesi pasninkų, susilaikys nuo gyvūninės kilmės produktų ir vietoj tradicinių drabužių vilkės ašutinę. Kiti apribojimai apėmė susilaikymą nuo kontaktų su visais, kurie nesilaikė skapų gyvenimo būdo, įskaitant šeimos narius.

Nuo skapų įsitikinimų nukentėdavo ir moterys. Joms išpjaudavo lytinius organus ir krūtis.

Įtaka literatūrai

Skapų sekta buvo plačiai pasmerkta Rusijos stačiatikių bažnyčios ir plačiosios visuomenės dėl savo kraštutinių religinių praktikų. Bažnyčia pasmerkė sektą kaip ereziją, teigdama, kad jos nariai „kelia rimtą grėsmę visuomenės moralei“. Vyriausybė taip pat ėmėsi veiksmų, kad šis kultas būtų uždraustas, o visiems, kurie jį praktikuoja, buvo skirtos griežtos bausmės.

Nepaisant to, kai kurie Rusijos ir Europos intelektualai buvo įkvėpti kulto mokymo apie materialinės nuosavybės atsisakymą dėl aukštesnių idealų. Fiodoras Dostojevskis rašė apie savo susižavėjimą sekta savo knygoje „Broliai Karamazovai“. Levas Tolstojus taip pat buvo paveiktas jų įsitikinimų ir panaudojo juos kaip įkvėpimą savo romanui „Prisikėlimas“, kuris seka teisininką, ginantį skapų sektos narį, kuriam gresia teismas.

Be neigiamos visuomenės nuomonės, XIX amžiaus pabaigos Rusijoje skapų sektos nariai buvo persekiojami valdžios. Jie buvo ištremti į Sibirą, o daugelis net buvo nuteisti kalėjimu už savo įsitikinimus.

Nepaisant to, šiandien vis dar yra žmonių, kurie yra įkvėpti savo mokymų ir praktikuoja asketizmo elementus kaip savo kasdienio gyvenimo dalį.