Skelbiamas naujas pasaulio padalinimas. Kokios naujos šalys ir sąjungos nori savo dalies

Aplink ką vienija Afrika ir koks gali būti tiurkų pasaulis

Iš esmės Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys regioninės autonomijos ambicijų siekia beveik nuo pat valstybingumo paskelbimo (Azijoje ir Afrikoje tai įvyko daugiausia XX a. viduryje, o Lotynų Amerikoje gerokai anksčiau – XIX amžiaus pradžia).

Tačiau esamų asociacijų viduje nebuvo įmanoma imtis jokių realių žingsnių. Nigerio perversmo pavyzdys gana ryškus. Viskas sprendžiama trikampyje JAV – Kinija – Rusija. Afrikos Sąjunga, ECOWAS ir net JT yra toje pačioje padėtyje – labai susirūpinę stebėtojai.

Daugelis Afrikos ir Azijos šalių turi realių ir net pagrįstų (tai yra daugiausia ekonominio potencialo) ambicijų pakelti savo statusą, tačiau tai labiau taikoma atskiroms valstybėms, kurios mieliau derasi su didelėmis šalimis dėl savo likimo asmeniškai, o ne integracinių asociacijų rėmuose, kurioms jos priklauso.

Tokią politiką vykdo Marokas, Kenija, Japonija, Vietnamas ir daugelis kitų. Tiesą sakant, Turkijos užsienio politika veikia pagal tą pačią paradigmą. Jos neoosmanizmo, tiurkų pasaulio vizijos ir kitos Recepo Erdogano iškeltos idėjos lieka tik svajonėmis. Tiesą sakant, Turkija yra nuolaidi NATO narė, bandanti išgauti daugiau privilegijų iš galingo hegemono – Vašingtono.

Iš šios logikos išsiskiria Afrikos Sąjungos priėmimas į G20 (kuris vėliau bus pavadintas G21) gretas. Tačiau reikia pažymėti, kad G20 platforma greičiausiai bus vieta diskusijoms ir nuomonėms svarbiais šiandienos klausimais, o ne taisyklių nustatymo ir imperatyvių sprendimų priėmimo priemonė. Taigi Afrikos žemynas tikrai išaugo iki tokio lygio, kad apie jį norisi girdėti, tačiau dar anksti teigti, kad jis, kaip ir mažos Azijos šalys, tampa tikrais pasaulio politikos subjektais.

Hegemonai nesėdi be darbo

Kinijos BRI (Juostos ir kelio iniciatyva) ir Amerikos B3W (Build Back Better World) yra įdomūs pasauliniai projektai, primenantys bandymus atkurti dvipolį pasaulį.

BRI paprastai yra dabartinio Kinijos lyderio Xi Jinpingo gyvenimo projektas. Pirmą kartą apie tai jis prabilo prieš dešimt metų sakydamas kalbą viename iš Kazachstano universitetų. Tuo metu Xi kalba labiau priminė efemeriškus nostalgiškus prisiminimus apie prarastą Kinijos didybę, nes jo mintys palietė Didįjį Šilko kelią, veikusį daugiau nei prieš 2000 metų (galutinai nustojo egzistuoti Didžiųjų geografinių atradimų eroje).

Vėliau Indonezijos parlamente Xi aiškiau išdėstė savo idėją ir priartino ją prie modernumo. Per ateinančius dešimt metų 154 šalys, atstovaujančios 80 % JT narių, įvairiu mastu prisijungė prie Juostos ir kelio iniciatyvos. Juose gyvena 75 % pasaulio gyventojų ir jie sukuria daugiau nei pusę pasaulio BVP.

Iš esmės BRI yra KLR minkštosios galios projektas. Kinija ieško draugų (arba palydovų), siūlydama valstybėms, kurios dėl kokių nors priežasčių negali pritraukti pakankamai lėšų iš kitų šaltinių. Tiesą sakant, Kinija neturi daug ištikimų sąjungininkų, todėl ši iniciatyva Kiniją tikrai pakėlė į naują tarptautinių santykių lygį ir asmeniškai leido Xi sėkmingai kovoti partijos viduje dėl absoliučios valdžios.

Pirmaisiais metais Vašingtonas BRI neteikė didelės reikšmės. Tačiau prie šios iniciatyvos prisijungė vis daugiau valstybių, net draugiškos JAV. Net Ukraina 2017 m. prisijungė prie kai kurių BRI projektų. Tačiau pasaulio visuomenę ir Vašingtoną akivaizdžiai labiau sukrėtė žinia, kad 2019 m. G7 narė Italija prisijungė prie iniciatyvos.

Dabartinė šalies premjerė Georgia Meloni užsiminė, kad Roma pasitrauks iš iniciatyvos jau kitais metais, tačiau galutinis sprendimas bus priimtas po jos vizito Pekine. Tokia padėtis privertė Amerikos vadovybę galvoti apie alternatyvą Kinijos projektui. Dėl to 2021 metų birželį vykusiame G7 šalių viršūnių susitikime JAV prezidentas Joe Bidenas pristatė iniciatyvą „Padarykime pasaulį geresne vieta“ (Build Back Better World, B3W amerikietiška santrumpa).

Daugiapolis pasaulis ar daug pasaulių vienoje planetoje?

XXI amžiuje „pirmojo pasaulio šalys“ ilsėjosi ant laurų, pasigedusios Kinijos iniciatyvų ir spartaus buvusio „trečiojo pasaulio“, o dabar – Globalių Pietų vystymosi momento. Tai ypač pasakytina apie pastarąjį dešimtmetį, kai „auksinio milijardo“ šalys užėmė atvirai pasyvią poziciją. Ir tada atėjo kritinis momentas ir jos pradėjo judėti. Taip, dabar europiečiai ir amerikiečiai nebegali aiškiai dominuoti, kaip buvo XX amžiuje.

Visi pripažįsta, kad XXI amžius – Azijos era, tačiau Europa nėra pasirengusi tapti pasaulio kiemu.

Yra didelis skirtumas tarp septintojo dešimtmečio ir dabarties – arabų šalių faktorius, kurios taip pat yra neatsiejama koridoriaus dalis ir jos taip pat turi grandiozinių ambicijų ir planų dėl pasaulio tvarkos. Nes tik laikas parodys, kas šiame koridoriuje vadovaus, o kam vadovaus. Dabar galime aiškiai pareikšti, kad jis nebus lygiavertis. Tokia yra geopolitika.

Planeta Žemė yra per didelė ir įvairi, kad susijungtų į vieną civilizaciją net technologinės plėtros sąlygomis, kurias žmonija pasiekė XXI amžiuje. Pasaulyje gyvena šimtai tautų, kiekvienas regionas turi savo gyvenimo būdą. Visa tai prisideda prie žmonijos regionizacijos ir klasterizacijos, ir tame nėra nieko blogo, veikiau atvirkščiai. Pasaulinės jėgos – kitas reikalas. Kol kas tik JAV ir Kinijos Liaudies Respublika turi realias pretenzijas į pasaulinę lyderystę. Abi valstybės turi tokias ambicijas ir vis labiau bando supriešinti viena kitos idėjas įvairiose žmogaus gyvenimo srityse, tuo pat metu atsirado daug jėgų, pretenduojančių į regiono lyderystę ir siekiančių susilpninti ar net visiškai panaikinti globalių žaidėjų įtaką savo regione, tuo pačiu siūlydami kaimynams jiems artimas vertybes.

Šiuo metu lygiagrečiai vyksta JAV ir KLR kova dėl pasaulinio dominavimo ir šio globalaus pasaulio padalijimo į atskiras grupes. Jei pastarajai pasiseks, hegemonai tiesiog neturės kuo dalytis.