Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename

Branduoliniai ginklai dar ne viskas. Kaip Pakistanas išlaiko savo nepriklausomybę prieš Indiją ir Kiniją

2024-03-17 (0) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (55)
    Share

Pakistano strateginis žingsnis, kai jis vienas susidūrė su gigantiška (ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių) Indija, buvo sprendimas įgyti branduolinės valstybės statusą. Islamabadas rado tokį būdą užtikrinti savo suverenitetą. Ar Pakistanas turėjo alternatyvą?

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pakistanas yra šalis, kuri savo nepriklausomybės aušroje susidūrė su būtinybe pradėti ginkluotą kovą už teritorinį vientisumą. Per daugiau nei pusę amžiaus Islamabadas ne kartą jungėsi į įvairias situacines sąjungas, tuo pat metu netgi sugebėjo pakeisti sąjungininkus ar draugauti vienu metu su priešiškų blokų atstovais Šaltojo karo metais. Dabar Pakistanas yra branduolinė valstybė ir yra tikrai mirtino geopolitinio trikampio sankirtoje.

Niekas negali nuspėti, ar Pakistanas galės toliau laviruoti tarp jį supančių jėgų, tačiau šiame straipsnyje aptarsime, kaip Pakistanas vienas susidūrė su galingais priešininkais ir toliau laikosi.

Pakistanas (+ teritorinės pretenzijos) (autorinės teisės: TUBS, CC BY-SA 3.0)

Džamu ir Kašmyras: kaip Pakistanas ir Kinija susivienijo prieš Indiją

Pasaulio visuomenei labiausiai žinomas konfliktas, susijęs su Pakistanu, yra ginčas su Indija dėl Džamu ir Kašmyro regiono.

Pats Pakistanas buvo suformuotas kaip britų kolonija, kurioje kompaktiškai gyveno musulmonai. Taigi, visas Pakistanas tapo musulmonišku, bet ne visos musulmoniškos teritorijos buvo įtrauktos į jį. Dalis teritorijų atsidūrė valstybių, kuriose musulmonai buvo tik viena iš mažumų, dalis, kai kuriose jie gyveno nepakankamai kompaktiškai, o Džamu ir Kašmyro teritorija, nepaisant didžiosios musulmonų daugumos, apsisprendė savarankiškai – apsisprendimą padarė elitas. Ir Indijos vyriausybė jam pasiūlė palankesnes sąlygas. Tai sukėlė pilietinį konfliktą, į kurį įsikišo Pakistanas, o tai savo ruožtu sukėlė plataus masto karą tarp Indijos ir Pakistano 1947–1949 m.

Karas baigėsi tuo, kad įsikišo JT ir įšaldė konfliktą ir nustatė sienas pagal sprendimo priėmimo metu esamas fronto linijas. Pačiame regione pagal JT planą turėjo įvykti plebiscitas dėl apsisprendimo, kuris, kaip dažnai tokiais atvejais pasaulio istorijoje nutikdavo, taip ir neįvyko. Po to regione dar kelis kartus kilo įvairaus intensyvumo karai.

1963 metais net nutiko įdomus atvejis. Pakistanas, norėdamas patraukti Kiniją (KLR) į savo pusę, atidavė jai dalį Džamu ir Kašmyro teritorijos, kur kompaktiškai gyveno budizmą praktikuojantys gyventojai, todėl buvo kultūriškai artimi Kinijai. Kinų kalba šis regionas vadinamas Aksai Činas. Taip Islamabadas įtraukė Kiniją į šią konfrontaciją. Tačiau stebėtina, kad konfliktas nesiplėtojo, o įtampa regione išliko dvišalė.

Konfliktas tarp Kinijos ir Indijos įvyko Ladako regione, į kurį taip pat pretenduoja KLR, tačiau tai yra visiškai kita istorija. Pasak Takšašilos instituto (Indija) Indo-Ramiojo vandenyno studijų programos analitiko Amito Kumaro, šis draugiškas Kinijai Pakistano žingsnis padėjo jam 1965 m. kare, kai tuo metu galingesnę kariuomenę turėjusi Indija buvo suvaržyta manevruose, bijodama antrojo fronto atidarymo, tačiau jau 1971 m. Kinija užėmė neutralią poziciją, o tai lėmė pražūtingas pasekmes Pakistanui, bet apie tai vėliau.

„Operacija Gibraltaras“ – nuo ​​ko prasidėjo karas tarp Indijos ir Pakistano

1965 metais tarp Indijos ir Pakistano kilo naujas karas. Tada Pakistano pajėgos palaikė musulmonų sukilimą Kašmyre („Operacija Gibraltaras“), tačiau galingų jėgų sprendimu karo veiksmai greitai buvo sustabdyti.

JT Saugumo Taryba paskelbė Rezoliuciją Nr. 211, kuri įpareigojo šalis nedelsiant nutraukti ugnį. JAV ir Didžioji Britanija nustojo tiekti ginklus konflikto šalims, o SSRS veikė kaip tarpininkė. Dėl to 1966 m. sausį Taškente (Uzbekistanas, tuomet SSRS dalis) buvo pasirašyta taikos sutartis. Pakistanas ir Indija atsisakė teritorinių pretenzijų ir išvedė savo karius iš ginčijamos teritorijos, tačiau taika regione truko tik penkerius metus.

„Besišypsantis Buda“ ir branduolinė bomba – prie klubo prisijungia Indija

1974 m. Indija atliko sėkmingą branduolinį bandymą (operacija kodiniu pavadinimu „Besišypsantis Buda“) – taip Indija pateko į branduolinį klubą. Pakistanas dabar turėjo teritorinius ginčus su branduoline valstybe. Abi šalys pradėjo elgtis atsargiau.

Situacija buvo tokia, kad potencialiai Pakistanas turėjo galingesnę kariuomenę, bet priešas turėjo mirtinus masinio naikinimo ginklus, todėl visiškas Indijos pralaimėjimas buvo iš piršto laužtas. Vietoj to, branduolinio ginklo panaudojimas prieš kaimyninę valstybę yra techniškai sudėtingas sprendimas. O branduolinių ginklų panaudojimas puolamajame kare yra daugiau nei prieštaringas manevras. Vis dėlto Indijos turimo branduolinio arsenalo apimtis ir jo pristatymo priemonių kokybė nepadarė jos supervalstybe, o suteikė tam tikrų politinių pranašumų regioniniu lygmeniu.

Galiausiai Indija savo doktrinoje numatė, kad branduoliniai ginklai gali būti naudojami tik reaguojant į branduolinę ataką prieš pačią Indiją. Tai reiškia, kad branduolinės pajėgos nebuvo nukreiptos į Pakistaną, kuris bandė parodyti, kad nebijo Indijos branduolinių ginklų, neoficialiai remdamas 1989 m. musulmonų sukilimą Kašmyre, kai teigė, kad 1987 metais Indijos valdžia suklastojo rinkimus. Tačiau konflikto eskalavimo pavyko išvengti.

 

1998 metais Pakistanas jau atliko sėkmingą branduolinį bandymą, sulygindamas abiejų pusių strategines pajėgas. Beveik iš karto Islamabadas pabandė panaudoti naujai įgytą kozirį. Pagal geriausias Šaltojo karo tradicijas Pakistanas nusprendė savo tikslams panaudoti įgaliotąsias pajėgas.

1999 m. konfliktas – ką su tuo turi Afganistanas?

Tačiau tūkstantmečių sandūroje padėtis gerokai pasikeitė. Indija ne tik nustatė paritetą, bet ir aplenkė Pakistaną ginkluotųjų pajėgų kokybe ir skaičiumi. Ir 1999 m. karas tai aiškiai parodė. XXI amžiuje pranašumas vienareikšmiškai yra Indijos rankose. Šiandien Indija yra ekonomiškai išsivysčiusi branduolinė valstybė, turinti galingą kariuomenę, kuri užima svarbią vietą pasaulio geopolitiniuose grafikuose. Indija siekia pasaulio politinės galios, įskaitant nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje. Pakistanas kovoja bent jau už tai, kad išlaikytų regiono lyderio statusą.

Be problemų pietuose, Pakistano šiaurinės sienos taip pat yra gana neramios. Nuo 1947 m. Afganistanas ir Pakistanas nesutaria dėl Durando linijos – tarptautiniu mastu pripažintos dviejų šalių sienos, kurios Afganistanas nepripažino.

Akivaizdu, kad Pakistanas, kuris yra nepalyginamai stipresnis už silpną kaimyną, šios problemos neišsprendė. Visų pirma, jo gyventojus vienija sunitų islamas, tačiau jie jokiu būdu nėra etniškai homogeniški. Viena iš šių didelių etninių grupių yra puštūnai, gyvenantys Afganistane ir Pakistane. Pilietinio karo Afganistane, kuris ten vyksta nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, sąlygomis puštūnai tapo geru įrankiu daryti įtaką įvykiams kaimyninėje šalyje, tačiau laikui bėgant politinės įtakos procesai persimetė atvirkštine kryptimi. Problemos ėmė plisti iš Afganistano į Pakistaną. Ir tai atsitiko, ypač padedant puštūnams. Būtent jų teritorijoje kadaise prieglobstį rado Osama bin Ladenas, žinomiausias ir ieškomiausias teroristas pasaulyje.

Invazija į Kašmyrą ir Bangladešo susikūrimas

Pasak Karačyje gyvenančio analitiko Tausefo Ahmedo Khano, gyvenimas tarp dviejų frontų paveikė šalies politinę raidą. Visa valdžia valstybėje atsidūrė kariuomenės rankose. Nuo 1958 m., kai dėl karinio perversmo Pakistano kariuomenės vadas pasisavino dabartinio prezidento valdžią, visos demokratinės procedūros virto kone formalumu. Kartais į valdžią šalyje ateidavo tarp žmonių populiarūs demokratiniai lyderiai, tačiau jie galėjo įsitvirtinti tik sutarę su kariuomene. Galite valdyti Pakistaną tik tuo atveju, jei kariškiams jūs patinkate. Gerai, jei, be to, naudositės ir gyventojų parama, bet galite apsieiti ir be jos, tačiau kariuomenės lojalumas yra privalomas Pakistano valdymo sistemos elementas.

 

Jau minėtas 1999 m. karas su Indija buvo kariuomenės galios apogėjus. Tada po sėkmingų branduolinių bandymų Pakistano generalinis štabas nusprendė savarankiškai atlikti karinę operaciją. Šalies prezidentas net nebuvo informuotas. Kai po nesėkmės jis bandė sustabdyti armijos hegemoniją, tai baigėsi kariniu Pervezo Musharrafo perversmu, to paties generalinio štabo vadovo, kuriam iš esmės nepavyko laimėti paskutiniame dideliame konflikte su Indija.

Tikėtasi, kad kariškių dominavimas lėmė nesveiką šalies biudžeto gynybos išlaidų svyravimą. Tačiau didžiuliai ištekliai, mesti į šalies karinę galią, neatnešė jai saugumo prie sienų ir net neišsaugojo jos teritorinio vientisumo. 1947 m. Pakistanas peržengė tarptautiniu mastu pripažintas sienas, okupuodamas dalį Kašmyro.

Tačiau 1971 m. kilęs kitas konfliktas su Indija dėl šių žemių paskatino Rytų Pakistano atsiskyrimą, kur, nors ir gyveno musulmonai, jie laikė save kita etnine grupe, kurią engia karinė chunta, kurią daugiausia sudarė žmonės iš Vakarų Pakistano. Lieka atviras klausimas, ar ši krizė būtų kilusi, jei Pakistanas būtų ėjęs demokratiniu vystymosi keliu. Galiausiai po kruvino karo Pakistanas prarado savo rytines žemes, kuriose buvo paskelbta nauja suvereni valstybė – Bangladešas.

Tęsinys kitame puslapyje:

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(11)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(9)
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
115(0)
104(0)
77(0)
58(0)
53(0)
50(0)
45(0)
35(0)
23(0)
23(0)
Savaitės
195(0)
190(0)
188(0)
184(0)
177(0)
Mėnesio
303(3)
292(6)
290(0)
289(2)
289(1)