Lietuvos ženklai už 11 tūkstančių kilometrų - ar dar yra lietuvių San Paule?

Tarpukario Lietuva buvo laisva, bet ne visi buvo turtingi ir laimingi. Paskatinti gandų apie sotų gyvenimą Amerikos žemyne lietuviai leisdavosi į ilgas gyvenimo keliones. Iš tikrųjų ilgas ir iš tikrųjų gyvenimo - dabar tokie apibūdinimai dažniau nuskamba perkeltine prasme. Komerciniai skrydžiai per Atlantą buvo tik tolima svajonė, o net Europoje nusigauti į tinkamą jūrų uostą buvo iššūkis. Ar galėtumėte be interneto, navigacijos ir užsienio kalbų žinojimo susiorganizuoti kelionę į Antverpeną? Būtų sunku ir baugu, tiesa? O kas jei į šią kelionę tektų leistis visam laikui palikus namus, žinant, kad įlipus į laivą Antverpene kitame kelionės gale laukia tik neužtikrinti pažadai apie gražią ir turtingą ateitį?

Bet žmonės taip keliavo. Susitvarkyti su praktine dalimi - bilietų pirkimu, kelionės planavimu iki Vakarų Europos uostų ir t. t. - padėdavo kelionių agentūros. Tuo tarpu finansinę ir psichologinę šios kelionės dalį tekdavo įveikti patiems emigrantams. Buvo atvejų, kai šeimos parduodavo ūkius, kad įsigytų kelionę į galimai geresnį gyvenimą. Buvo ir tokių atvejų, kai vyras palikdavo šeimą, išvykdavo vienas, ir savo žmoną pasikviesdavo tik įsikūręs - kartais tai įvykdavo ir po dešimt ar daugiau metų.

Daug lietuvių keliavo į Amerikos žemyną ir tūkstančiai jų nusėdo Brazilijoje. Atvykę jie būrėsi, padėjo vieni kitiems, nes vos išlipę iš laivo jie, žinoma, kalbos nemokėjo ir sistemos neišmanė. Lietuviai šiuo požiūriu nėra unikalūs - įvairios imigrantų bendruomenės San Paule ir kituose didžiuosiuose Brazilijos miestuose nėra retos. Tačiau kitas sudaro didelių šalių (pavyzdžiui, Japonijos) žmonės. Arba tokie, kurių atvykimo banga buvo ilga ar net yra tebesitęsianti. Lietuvių atvykimo langas buvo palyginti trumpas - iki Nepriklausomybės praradimo - ir seniai. Pirmieji lietuviai į Braziliją persikėlė dar carinės Rusijos laikais - apie 1890 metus. Daug daugiau jų pajudėjo po 1918-ųjų vasario 16-osios, ypač apie 1926 metus. Brazilijos institucijos skaičiavo dešimtis tūkstančių atvykstančių lietuvių. Daug ankstyvųjų lietuvių imigrantų dirbo kavos plantacijose, kur po vergovės uždraudimo labai trūko darbo jėgos.

Ar dabar Brazilijos lietuviai, prieš 90-100 metų laivais atplaukusių lietuvių vaikai, dar pastebimi? Ar jie vis dar laiko save lietuviais? Ar dar yra tų lietuvių pėdsakų?

Žinoma, San Paulas ir Brazilija apskritai buvo tik viena iš Lietuvių emigracijos į Ameriką krypčių. Lietuviai keliavo laimės ieškoti ir į Argentiną, Venesuelą, Kanadą ir, žinoma, į Jungtines Valstijas. San Paulas čia - tik pavyzdys, nes šiame 12 milijonų žmonių mieste lieutuvių pavardės dar girdimos. Girdimos ir visoje Brazilijoje, net jei ne visi žino, kad pavardė yra lietuviška.

Visai ką tik brazilai garsiai kartojo gražią lietuvišką pavardę - Medžiukevičius. Na, jie sako Medziukevicius, kaip ši pavardė ten ir rašoma, arba Leite (kita šio sportininko pavardė). Erik Medziukevicius - 20 metų figūrinio važinėjimo riedučiais meistras. Ši sporto šaka, kuri, žinoma, yra artimai gimininga figūriniam čiuožimui, yra nišinė, bet gana populiari Lotynų Amerikoje - galima kvailai pajuokauti, kad todėl, kad ledui ten per karšta. Erik Medziukevicius spalio 20-ąją - lapkričio 5-ąją Santjage, Čilėje, vykusiose Panamerikos žaidynėse iškovojo aukso medalį. Panamerikos žaidynės yra tarsi Amerikos kontinento olimpiada - laimėti jose yra didelis ir svarbus reikalas. Ir nors šalia Medziukeviciaus vardo švytėjo Brazilijos vėliava, šio sportininko giminės šaknys yra Lietuvoje. Tiesa, Brazilija yra imigrantų šalis ir, tikriausiai Medziukeviciaus pavardė tik lietuvius Vila Zelinoje privertė kilstelėti antakius.

Vienas svarbiausių lietuvių kvartalų pasaulyje

Vila Zelina - taškas San Paule, kur galima pamatyti daugiausiai lietuvių pėdsakų. Tai - miesto rajonas, garsėjantis dideliu imigrantų iš Centrinės ir Rytų Europos bendruomenių skaičiumi, tačiau vietiniai dažniausiai Vila Zeliną vadina tiesiog lietuvių rajonu, nes būtent lietuviai jį įkūrė ir daugiausia čia kūrėse atvykę į didžiausią Pietų Amerikos šalį.

Vila Zelina - tai didžiausia lietuvių migrantų kolonija Brazilijoje ir antra pagal dydį pasaulyje, nusileidžianti tik lietuvių bendruomenei Čikagos mieste. Ji įkurta 1927 metais, daugiausia lietuvio Carloso Corkisko pastangomis. Vėliau į Braziliją lekiantys lietuviai (taip pat latviai, ukrainiečiai, bulgarai, graikai, čekai ir t. t.) dažniausiai pirmiausiai atvykdavo čia. Atvykusieji anksčiau padėdavo naujokams suprasti, kas ir kaip veikia Brazilijoje. 

Imigracija tais laikais daugiausia buvo pagrįsta giminystės ir socialiniais ryšiais. Tai yra, žmonės palikdavo Lietuvą tik sužinoję apie galimybes Brazilijoje iš savo kaimynų ir giminaičių. Tačiau be interneto vis tiek buvo sunku susigaudyti naujoje aplinkoje. Kur ieškoti darbo? Kaip susitvarkyti dokumentus Brazilijos institucijose, kai nemoki kalbos? Kur ir kaip įsigyti maisto? Būtent todėl tokios imigrantų kolonijos ir bendruomenės buvo labai svarbios, nes jose visada buvo tokių, kurie turi daugiau patirties. Šalia to, žinoma, buvo ir namų ilgesys, noras girdėti gimtąją kalbą, išlaikyti papročius, mokyti vaikus.

Lietuviai Vila Zelinoje kūrėsi gana trumpą laiką. Jei banga prasidėjo apie 1927 metus, kai Vila Zelina buvo įkurta, tai ji nuslūgo 1940-aisiais Lietuvai netekus Nepriklausomybės. Žinoma, ir po to atvykdavo vienas-kitas lietuvis. Kartais tai buvo žmonės iš kitų Brazilijos vietų - iš kavos plantacijų ar kitų žemės ūkio gyvenviečių. Kartais - karo pabėgėliai iš Europos. Tačiau didžiausia imigracijos banga čia buvo stebima vos tryliką metų. Ir ji net nebuvo didelė, nes kelionė į tokią tolimą šalį buvo labai sunki, labai brangi ir reikalaujanti didžiulės drąsos ir pasiryžimo. Retas emigrantas grįždavo iš Brazilijos į Lietuvą. Vieni dėl to, kad nespėjo - Lietuvai netekus Nepriklausomybės galimybės grįžti stipriai suprastėjo. Kiti dėl to, kad savo gyvenimus sukūrė ten ir grįžti kurti naują gyvenimą Lietuvoje jau nebenorėjo.

Bet nuo 1940-ųjų, kai ta banga nuslūgo, praėjo 83 metai. Imigravę lietuviai susilaukė vaikų, kurie vėliau nebūtinai kūrė šeimas su kitais lietuviais. Lietuviams mirus ar išsikrausčius į jų namus ramiame Vila Zellinos rajone dažnai atvykdavo kitų tautybių atstovai. Todėl klausimas - ar lietuvių ženklai ten vis dar pastebimi?

Lietuvis už 80 metų ir 11 tūkstančių kilometrų

Vila Zelina centre - Šv. Juozapo bažnyčia, kuri buvo atidaryta kaip pirmoji Lietuvos Romos katalikų bažnyčia mieste. Aišku, liko vienintele. Ji įšventintasimbolinę 1936 m. vasario 16 dieną. Galbūt išoriškai iš pirmo žvilgsnio ir nepasakysi, kad bažnyčia lietuviška (nors yra ženklų - šalia stovi akivaizdžiai lietuviškas kryžius), tačiau vos įėjus galima rasti kelis lietuviškus užrašus. Pavyzdžiui, 2016 metais pakabintą lentelę, skirtą bažnyčios 80 metų jubiliejui. Ir lentelę pagerbiančią Vila Zelinos Šv. Juozapo bažnyčios statytoją kunigą Benediktą Sugintą.

Benediktas Sugintas, beje, gimė 1895 metais Vytogaloje. Į Braziliją jis išvyko tik 1931 metais, būdamas 36 metų amžiaus ir turėdamas 12 kunigystės metų patirtį. Jis iš karto San Paule įkūrė lietuvių koplyčią ir ėmė rinkti pinigus bažnyčios statyboms.

Benediktas Sugintas taip pat rašė į vietinius lietuviškus leidinius, įskaitant  „Brazilijos lietuvio“ laikraštį. Bažnyčia buvo įšventinta 1936 metais ir Sugintas netrukus po to grįžo į Lietuvą. Atslinkus karui Sugintas pasitraukė į Vokietiją, o vėliau - į Jungtines Valstijas. Kunigas Sugintas mirė 1972 metais Čikagoje. Taigi, per savo gyvenimą jis padėjo dviem didžiausioms lietuvių migrantų kolonijoms.

Pamaldos Vila Zelinos Šv. Juozapo bažnyčioje dabar vyksta retai, o jei vyksta tai daugiausia portugalų kalba. Taip, žinoma, buvo ne visada. Kai dar buvo kunigų lietuvių, pamaldos vykdavo lietuviškai. Jos ir po mišių vykę gyventojų susitikimai būdavo viena iš tų erdvių lietuvių kalbai prisiminti. Ir dabar lietuviškas žodis čia kartais nuskamba kai skaitomi skaitiniai ar vietinius krikščionis lanko dvasininkai iš Lietuvos. Tokie apsilankymai tikrai vyksta ir svečius iš protėvių gimtinės pasitinka ne toks jau mažas būrys žmonių. Jie atsiprašinėja, kai nemoka lietuviškai, bet tai net ne taip svarbu - jie neitų į tokius renginius, jei juose jaustųsi svetimi.

Apsižvalgius aplink Vila Zelinoje galima pastebėti ir kitų lietuviškų pėdsakų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos skvero centre stovi „Laisvės“ paminklas. Tai - daug mažesnė Kaune stovinčio Juozo Zikaro „Laisvės“ paminklo replika, irgi pastatyta 1918-aisiais paskelbtai Lietuvos Nepriklausomybei pagerbti. Šalia sėdėję žmonės sakė, kad žino, kad ilsisi Lietuvių skvere, bet patys nėra lietuvių palikuonys.

Tačiau jei ieškote maisto ar gėrimų, toli žvalgytis nereikia. Visai čia pat yra „Bar do Vito“ - lietuvių baras su išdidžiai virš įėjimo kabančiu Vyčiu. Jis įkurtas 1942 metais - yra nedaug jaunesnis už bažnyčią. Vytis puočia ir meniu, nors ne viskas ten lietuviška. Tiesa, kažkur netoli yra parduotuvė, kur galima įsigyti krienų, agurkų, kopūstų, silkės ir „košelienos“ (šaltienos) - maisto, kuris siūlomas kaip lietuviškas. Yra ir lietuviškais vardais pavadintų įmonių. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto agentūra „Kaunas“.

Tuo tarpu pačius lietuvius lengviausia sutikti renginiuose. Iliustracijai čia tikriausiai tinka San Paule spalio 28- 29 d. vykęs lietuvių festivalis „Labas“, kuriame skambėjo lietuviškos dainos, sukosi lietuviški tautiniai šokiai, buvo daug istorijų iš lietuvos. „Labas“ festivalio renginius stebėjo net 1800 lankytojų.

Aišku, ne visi tie lankytojai yra kaip nors lietuviai - kai kurie yra jų draugai, šeimos nariai. Tačiau, kita vertus, ne visi lietuviai buvo tame festivalyje. Tikslus lietuvių skaičius Brazilijoje nėra žinomas, bet manoma, kad dabar ten gyvena 200-300 tūkstančių žmonių, kurie galėtų laikyti save lietuviais.

Prieš pat pandemiją lankėmės imigrantų mugėje, kur įvairių Brazilijoje besimaišančių kultūrų atstovai siūlė paragauti savo maisto ar įsigyti kitų dirbinių. Ten buvo keli lietuvių stalai. Prie vieno iš jų sutikta aktyvi lietuvių bendruomenės narė Janete Zizas lietuviškai pasakojo apie tai, kaip kadaise sugebėjo apsilankyti Lietuvoje ir kaip ilgisi šio krašto. Lietuvių kalbos ji sakė išmokusi iš mamos. Dabar Lietuvą ji prisimena tautiniais motyvais tapydama įvairius medžio dirbinius. Išgirdusi, kad atvykome iš Lietuvos, ji nenorėjo mūsų paleisti be dovanos nuo jos prekystalio. Lietuviška trispalve išmargintas margutis-raktų pakabutis atrodė kaip simboliška ir šiam susitikimui tinkanti dovana.

Taigi, lietuvių bendruomenė San Paule yra gyva. Taip, pamaldos lietuvių kalba Vila Zelinos Šv. Juozapo bažnyčioje jau nebevyksta, o sutikti žmonės dažnai pirmiausia atsiprašo dėl to, kad nemoka kalbos. Tačiau istoriniai lietuvių diasporos ženklai ten tikrai pastebimi ir prižiūrimi. Be to, žmonių skaičius renginiuose tikrai nemažėja. Ko jie eitų į tuos renginius, jei savyje nejaustų to, kas lietuviu vadinama? Net ir po beveik amžiaus laiko, net už 11 tūkstančių kilometrų.