Dirbtinės salos, ateities miestas ir dešimtys karinių bazių. Prasideda kova dėl Raudonosios jūros

Karštasis taškas – Izraelis, o šalia – Jordanija

Būtent per Akabos įlanką Izraelis (Eilato uostas) ir Jordanija (Akabo uostas) turi prieigą prie Raudonosios jūros. O ten esančių salų, taigi ir vandenų, kontrolė yra papildomas argumentas dėl įtakos šioms šalims. Tačiau kaip bebūtų keista, Izraelis „Raudonosios jūros žaidime“ praktiškai nedalyvauja, pagrindines karines jūrų pajėgas sutelkęs Viduržemio jūroje (kur turi 196 km pakrantės, o Akabos įlankoje – 14 km).

Tai, kad iki vienintelio uosto nėra net geležinkelio linijos, pabrėžia žydų valstybės požiūrį į Raudonąją jūrą. Izraelio tarptautinių studijų centro Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos skyriaus vadovas dr. Giuseppe Dentise'as tikisi, kad Izraelis gali pakeisti savo požiūrį į Raudonąją jūrą, jei užmegs bendradarbiavimą su arabų šalimis. Ir nors žydų valstybė neketina investuoti į transporto infrastruktūrą maršrute, kurį de facto kontroliuoja jai nedraugiškos šalys, prekyba per Eilatą sudaro tik 2 % Izraelio užsienio prekybos.

Kas pasiekia Raudonąją jūrą. Didelės šalys vaidina pagrindinį vaidmenį

Pagrindinės konfrontacijos Raudonojoje jūroje vyksta tarp šalių už jos baseino ribų.

2000-ųjų viduryje piratavimas tapo solidžiu Somalio grupių pajamų šaltiniu. Raudonoji jūra yra „baseinas su dviem išėjimais“, todėl Bab al Mandebo sąsiauris yra ne mažiau vertingas nei Sueco kanalas, kuriuo visi kroviniai patenka į jūrą. Ir jis yra tarp Jemeno, Somalio ir Džibučio.

Todėl pilietinio karo sukelto niokojimo sąlygomis Somalyje susikūrusios daugybė smulkių gaujų tiesiog negalėjo nepasinaudoti tokia galimybe. Piratavimas buvo primityvus, nes Afrikos Raudonosios jūros pakrantėse daugiau ar mažiau kokybiški ginklai buvo prieinami tik Egiptui.

Pirtams pakako valties su Kalašnikovo automatais, kad terorizuotų ir apiplėštų neapsaugotus civilius laivus. Žinoma, viskas baigėsi, kai karo laivai atvyko atkurti tvarką tokioje svarbioje transporto arterijoje. Kita problema yra ta, kad dauguma jų liko regione net po to, kai 2000-ųjų pabaigoje sumažėjo piratavimo rizika. Tad gal kova su piratavimu tebuvo pasiteisinimas?

Vykdant įvairias karines misijas regione dislokuota apie 40 000 JT taikdarių. Tačiau dabar pagrindinį vaidmenį atlieka atskirų šalių ginkluotosios pajėgos, dažniausiai ne vietinės. Kova su piratavimu tapo puikia galimybe JAV, Kinijai ir kitoms mažesnėms valstybėms įsitvirtinti regione.

Vėliau, prasidėjus pilietiniam karui jau Azijos Raudonosios jūros pakrantėje Jemene, čia rankas ėmė tiesti Turkija, Iranas ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Regione yra už ką kovoti. Raudonosios jūros ir jos pakrančių teritorijose itin gausu naudingųjų iškasenų. Pavyzdžiui, Somalio teritorijoje buvo aptikta daugiau nei 110 milijardų barelių naftos telkinių. Svarbus turtas – žemė, kurią aktyviai superka užsienio įmonės, susisiekimo infrastruktūra ir kt. Kartu su virtualia valstybingumo stoka šiuose kraštuose šie gamtos išteklių rezervai yra malonumas daugeliui šios planetos gyventojų.

Įdomu tai, kad šiame formate visi priešinasi (jei tik nekovoja) visiems. Kiekviena iš šalių turi savo strateginius interesus, nė viena nėra pasiruošusi nusileisti. Kartais šalys susijungia į situacinius aljansus. Toks buvo Turkijos ir Kataro aljansas prieš Jungtinius Arabų Emyratus ir Saudo Arabiją 2017 m.

Toks svarbus geopolitinis veikėjas kaip JAV, kurios nuo 2008 metų regione dislokuoja apie 4000 karių (dvi nuolatines karines bazes Džibutyje ir laikinus forpostus Somalyje), šiame konflikte stengiasi išlikti neutrali, nes Vašingtonas turi strateginių interesų bendradarbiaujant su Rijadu ir Ankara. Tačiau jis neketina likti visiškai nuošalyje nuo įvykių Raudonojoje jūroje. 2022 m. JAV Penktojo laivyno bazėje buvo sukurta nauja darbo grupė, kuri turėtų vadovauti misijai patruliuoti Raudonosios jūros vandenyse.

Afrikos pakrantė yra karinių bazių sankaupa

Kinijos Liaudies Respublika taip pat įkūrė savo karinę bazę Džibutyje (didžiausias karių skaičius buvo 26 000). Pasak Indijos tarptautinio apžvalgininko Sankalpo Gurjaro, Kinija įvertino visus karinės bazės pranašumus žemyne, kai 2011 m. buvo evakuoti piliečiai ir ištekliai iš Libijos ir 2015 m. iš Jemeno. Pekinas taip pat priverstas apsaugoti savo investicijas žemyne. Jo politikos Afrikoje esmė – teikti paskolas, užtikrintas vertingais ištekliais. Kinijos kredito vartotojo bankroto atveju KLR įgyja įkeisto turto kontrolę – tai gali būti naudingosios iškasenos, strateginė infrastruktūra ir kt. Akivaizdu, kad tokiai politikai reikalinga karinė jėga.

Visi šie veiksniai prisidėjo prie to, kad Afrikos Raudonosios jūros pakrantės šalys per pastaruosius dešimt metų tapo daugelio užsienio bazių vieta. Būtent bazių savininkai diktuoja sąlygas ir stengiasi sukurti savo įmonėms palankų investicinį klimatą. Čia susipina Amerikos įmonių investiciniai projektai, Saudo Arabijos ir JAE fondų labdaros projektai, Turkijos, Kinijos Juostos ir kelio iniciatyvos (BRI) infrastruktūros projektai ir liūdnai pagarsėjusios Rusijos „Wagner“ bandymai perimti naudingųjų iškasenų telkinius.

Didžiausias užsienio karinių bazių tankis yra Džibutyje. Be to, skirtingų šalių bazės kartais yra viena kitos matomumo zonoje.

Rusijos Federacija taip pat planuoja atidaryti savo bazę prie Raudonosios jūros. Tačiau šiuo metu šis projektas yra derybų su Sudano valdžios institucijomis stadijoje, o jo perspektyvos gana miglotos.

Laimėtojas pasiima viską

Raudonosios jūros regionas tapo regioninių ir pasaulio galių mūšio lauku ir turi galimybę virsti konfliktu ar net visų karu prieš visus. Juk tas, kuris laimės šiose itin sudėtingose ​​tarptautinės politikos įmantrybėse, galiausiai gaus viską – kontrolę ir atitinkamai dividendus iš minėtų projektų ir išteklių. Įvykiai Raudonojoje jūroje dar kartą parodo, kaip ištekliais turtingas regionas tampa konfrontacijos lauku tarp galingų pasaulio jėgų ir šioje teritorijoje gyvenančių vietinių tautų, kurios dažnai tiesiog neturi vaidmenų šiame geopolitiniame teatre ir lieka patenkintos pažo statusu.