„Karo išstūmimas į agresoriaus teritoriją“. Kam Ukrainai prireikė Kursko srities?

UGP specialioji karinė operacija Kursko srityje kol kas vystosi sėkmingai. Naujausiais OSINT analitikų duomenimis, Ukrainos armija kontroliuoja jau nuo 450 iki 650 kvadratinių kilometrų ir daugiau, nei dvidešimt Kursko srities gyvenviečių, įskaitant ir stambų Sudžos logistinį centrą. Nelaisvėn paimtų rusų kareivių skaičius, remiantis kai kuriais pranešimais, siekia 1000 žmonių. Žuvusių, sprendžiant iš visko, maždaug tiek pat.

Per parą sunaikintos dvi Rusijos kariuomenės kolonos, kuriose buvo iki bataliono (500–600 žmonių). Pasirodė pranešimai apie UGP bandymus prasiveržti ir į Belgorodo sritį Šebekino rajone.

Šią UGP operaciją jau pakrikštijo Naujuoju Kursko mūšiu. Daug kas prisimena ir pačioje Putino prezidentavimo pradžioje nuskendusį povandeninį laivą „Kursk“, kurio ekipažą buvo galima išgelbėti. „„Kurskas“ jį pagimdė, Kurskas jį ir nužudys**“, pažymėjo Aleksandras Nevzorovas.

Tuo tarpu aš įvykių taip spartinti neskubėčiau. Visų pirma, lig šiol nėra aiškūs šio UGP puolimo tikslai. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pavadino jį „karo išstūmimu agresoriaus teritorijon“. Strateginiu požiūriu, tai, deja, irgi nieko nepaaiškina.

Jeigu šis puolimas — dalis didelės RF GP grupuotės apsupimo ir sutriuškinimo operacijos, tuomet klausimų nėra. Viskas suprantama ir dėsninga. Ukraina yra kur kas didesnės valstybės karinės agresijos auka. Rusija ją užpuolė, okupavo apie 26％ Ukrainos žemių ir stengiasi užgrobti dar daugiau. Dėl to Kyivas turi teisę vykdyti kovos veiksmus taip, kaip jam atrodo tinkama, kiek įmanoma nepažeidžiant karo įstatymų. Taigi, ir šalies-agresorės teritorijoje, ką jau pareiškė ir JAV, ir ES atstovai.

Visgi, jei ši Ukrainos armijos operacija pradėta, siekiant iškeisti užgrobtą Kursko srities dalį į okupuotas Ukrainos teritorijas (apie ką gan aiškiai užsiminė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas), o tuo pačiu sumažinti rusų pasitikėjimą Putinu, tuo et tai — didelė klaida.

Jeigu Ukrainos tikslai tokie, tai reiškia, kad per 10 karo su Rusija metų Ukrainos vadovybė taip ir nesuprato, su kuo Putino asmenyje ji susiduria.

Jeigu Putinas sutiktų su tokiais mainais, jo paties ir jo labiausiai užkietėjusių šalininkų požiūriu tai reikštų, kad jis silpnas. Putinas to negali leisti. Jis kūrėsi nugalėtojo įvaizdį dar nuo Antrojo Čečėnijos karo laikų. Ir visiškai nesvarbu, ar šis įvaizdis atitinka realybę.

Iš tikro Putinas jau ne kartą patyrė rimtus pralaimėjimus. 1999–2006 m. karas Čečėnijoje baigėsi tuo, kad šis kraštas jau seniai faktiškai nuo Rusijos nepriklauso. Ten neveikia ne tik Rusijos įstatymai, bet netgi paties Putino įsakai, kaip tai buvo pastarąjį kartą su „dalinės mobilizacijos“ įsaku 2022 metų rudenį. Tuomet jo nominalus vietininkas Čečėnijoje Ramzanas Kadyrovas atvirai pareiškė, kad mobilizacijos jo „respublikoje“ nebus. Putinas šį spjūvį tiesiog nurijo.

Vienintelis dabar Čečėniją su Rusijos rišantis dalykas — Kadyrovo noras ir toliau gauti iš Putino reparacijas, įformintas kaip įvairiausioms reikmėms skiriamas įplaukas iš federalinio biudžeto.

2020 metų vasarį-kovą Sirijos Idlibe Putinas irgi patyrė triuškinamą pralaimėjimą nuo dar vieno savo „draugo“ — Turkijos prezidento Recepo Tayyip Erdoğano. Tuomet Turkijos armija ten sutriuškino stambią rusų grupuotę. Rusų kariuomenės, o taip pat jų sąjungininkų sirų ir „Hezbollah“ teroristų nuostoliai viršijo 3500 žuvusių, neskaičiuojant daugiau, nei 150 tankų ir šarvuotų transporterių, o taip pat kelių kovos lėktuvų ir sraigtasparnių.

Tų pačių 2020 metų rudenį Putinas patyrė strateginį pralaimėjimą Užkaukazėje prieš strateginę Turkijos ir Azerbaidžano koaliciją, išsigandęs palaikyti oficialų savo karinį sąjungininką KSSO, Armėniją jos kare su Azerbaidžanu dėl Karabacho.

2018–2019 metais Putinas ir jo sąjungininkas generolas Khalifa Belqasim Omar Haftar pralaimėjo prieš oficialią Libijos valdžią ir tą pačią Turkiją.

Putinas jau katastrofiškai pralaimėjo ir Ukrainoje. Per du su puse šio atvirai grobikiško karo metus jau žuvo daugiau, nei 200 tūkstančiai rusų, maždaug dvigubai daugiau, nei žuvo ukrainiečių.

Maskva Ukrainos kare, remiantis vien atvirais, patvirtintai duomenimis, prarado 16 906 karinės technikos vienetų, tarp kurios tūkstančiai tankų ir šarvuotų transporterių, šimtus karo lėktuvų ir sraigtasparnių, dešimtis laivų ir katerių.

Bet visa tai Rusijoje praktiškai nežinoma. RF propaganda Putiną pateikia kaip einantį nuo sėkmės prie sėkmės lyderį.

Ir štai, prasidėjus UGP operacijai Kursko srityje pirmą kartą nepavyko nuslėpti aiškaus ir gėdingo rusų kariuomenės pralaimėjimo. Dėl to Putinas neabejotinai įsiutęs. Tačiau jokių teritorinių mainų, bent jau šiame etape, jis nesutiks atlikti.

Veikiausiai dabar jis pritrauks kariuomenę ir pradės „laisvinti“ Kursko sritį lygiai taip, kaip įprato veikti visur ir visada ir visur — Čečėnijoje 1999–2000 metais, kur su žeme buvo sulygintas pusmilijoninis Groznas, Sirijos Alepe, kur, palaikant Rusijos armijai, nuo žemės paviršiaus buvo nutrintas 200 tūkstančių gyventojų rajonas ir, žinoma, Ukrainoje.

Rusų jam negaila lygiai taip pat, kaip jam nebuvo gaila Grozno gyventojų, tarp kurių buvo daugybė ne tik čečėnų, bet ir etninių rusų. Tuo, kad savų jam negaila, jau įsitikino šimtai tūkstančių rusų, pabuvojusių ir tebekariaujančių jo garsiojoje „SKO“. Dabar tuo galės įsitikinti ir Kursko srities gyventojai.

Propagandinis UGP įžengimo į Kursko sritį efektas taip pat tiesiog priešingas tam, ko iš šio įvykio tikisi kai kurie Vakarų analitikai, teigiantys, kad rusai pasijus menkiau apsaugoti. Čia viskas diametraliai priešinga.

Iš putiniškos propagandos pozicijų, dalies Kursko srities užgrobimas — tiesiog dovana. Juk lig tol propagandistai iš visų jėgų stengėsi įtikinti piliečius, kad juos užpuolė NATO. Tačiau nepaisant šios propagandos totalumo, nemenkai daliai sąmoningų RF piliečių tokios tezės šizofreniškumas, kai nė vienas rusiškos žemės centimetras nebuvo užimtas užsienio karių, žinoma, liko.

Ir štai dabar šiems abejojantiems rusams pateikiamas šimtaprocentinis įrodymas — taip, mus iš tiesų užpuolė! Mes gi jums sakėme!

Tai, kad Putinas nesugebėjo išvengti gėdos Kursko srityje, jo reitingams praktiškai niekaip neatsilieps. Caras Rusijoje liaudies vaizduotėje gina ne nuo išorės, o nuo vidaus priešų — liaudį skriaudžiančių blogų bajorų. Nuo išorės priešų liaudis pati privalo kloti savo kaulus už carą.

Gi jei caras taip aiškiai susimovė, kaip kad dabar Putinas, tam visada atsiras pateisinimas. Kalti bajorai, baudžiauninkai — jie pražiopsojo, laiku valdovui nepranešė. Gi caras — nekaltas, jis geras.

Lygiai toks paaiškinimas jau mestas Rusijos masėms. O kad atrodytų įtikimiau, informaciją skelbia vienas iš „priešiškų balsų“:

„Gerasimovas ir aukščiausi pareigūnai, veikiausiai ignoravo (Rusijos) žvalgybos įspėjimus apie tai, kad Ukrainos kariai renkasi Rusijos pasienyje prie Kursko srities srityje, dar likus porai savaičių iki atakos, ir niekas neinformavo prezidento Vladimiro Putino“, — pranešė Bloomberg agentūra, šaltiniu nurodydama „žmogų, artimą Kremliui“.

Tuo tarpu palaukime su išvadomis. UGP operacija „Kurskas-3“ tęsiasi. Anksčiau ar vėliau jos tikslai taps galutinai aiškūs.

A. Želenin
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.
** Aliuzija į N. Gogolio apysakos „Tarasas Bulba“ epizodą, kur Tarasas Bulba įsako kazokams įvilioti jo sūnų Andrijų į mišką, kurį, susitikęs su juo akis akin, nužudo, ištaręs ta[usią sparnuota frazę „Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu!“.