Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename |
Lainerio „Civilizacinis tranzitas“ keleiviams reikia sugalvoti kaip įveikti turbulenciją, kai seni receptai nebetinka, o nauji dar nesugalvoti. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Mano kolegos, ne savo noru išeiviai rusų žurnalistai, pavargę nuo emigrantiškų ginčų ir nesutarimų, publikavo 26 politines tezes. Kaip jam atrodo — jeigu ne neginčijamas, tai korektiškas, suprask, jeigu dėl kurių ir ginčytis, tai, tikino jis, išskirtinai iš esmės. 26 tezės — tai ne Liuterio 95, tačiau man užkliuvo jau septintoji: „Vakaruose — profesionalų ir ryžtingų politikų krizė. Tai pasakytina ir apie karą Ukrainoje ir apie įvykius Izraelyje“. Užkliuvo ne todėl, kad tai tuščias tvirtinimas: profesionalų nėra JAV? Ar visgi Liuksemburge? O todėl, kad už nekonkretumo — aiškus lyderių-charizmatikų ilgesys. Ir dabar ją jaučia pernelyg daug kas, įskaitant ir pripažintus intelektualus. Štai, pavyzdžiui Vladimiras Pastuchovas, jau kiek kartų gedėjo dėl nesančių čerčilių ir de golių! Pasaulyje bendrai labai didelė Čerčilio , o ne Čemberleno paklausa. Tai yra, greitai veikiančio, o ne ilgai besiderančio žmogaus. „Jeigu šalis tarp karo ir gėdos renkasi gėdą, ji gaus ir karą, ir gėdą“, — kaip kalbėjo tas išgalvotas Čerčilis, kuris įtikinamesnis už tikrąjį. Ilgesys — toks pats jausmas, kaip meilė ar neapykanta. Racionalių argumentų žirniai atšoka nuo jausmų. Jums charizmatiko norisi, nes kas? Veikti, nemindžiukuojant? Štai, prašom, ryžtingas politikas: Vladimiras Vladimirovičius Putinas*. Kaip jau galima ryžtingiau: pradėjo karą Europoje. Tiesa, asmeninės charizmos jis turi ne daugiau, nei blyški kandis, o ir karinis strategas jis, kaip paaiškėjo, niekam tikęs. Tačiau veiksmų — sočiai. Nesirinkti derybų ir nuolaidų „gėdos“? Tačiau būtent šią „gėdą“ kadaise pasirinko charizmatiškasis Mannerheimas, atidavęs agresoriui reikalaujamą kąsnelį Suomijos pietuose. Ir nieko, istorijoje liko didžiu politiku. Atleiskite, užsikalbėjau apie žirnius, grįžtu prie sienos. Tiesa ta, kad pasaulyje visur auga paklausa ryžtingų politikų, „kaip prie močiutės“, kuomet viešpatavo didelis politikos stilius. Nereikia netgi gręžtis į Ameriką su Trumpu. Neseniai Vokietijoje futbolo rungtynėse pastebėjo buvusį kanclerį G.Schröderį ir ėmė jam ploti. Tą patį Schröderį, kurio statusas, išsireiškiant Dmitrijaus Medvedevo leksika, yra Putino „kriuksintis pusparšis“, po karjeros Vokietijoje gaunantis pinigus iš „Gazprom“ (ir karo metu). Dar neseniai Schröderis buvo niekinama persona. Tačiau — ryžtingumo paklausa auga, o seno didžiojo stiliaus politikų (pilvas pirmyn, bobų tuntai, ir spjauna ant visų ir visko, įskaitant politkorektiškumą) trūksta, štai Schröderis ir atrodo stambesnis, stipresnis, kietesnis už Scholzą, nuo kurio vieno žvilgsnio galvoje suskamba „Buhalteri, mielas mano buhalteri!..“ Čia, pagal idėją, turėčiau atsikosėti, tarti „tačiau…“ — ir, surinkęs visus žirnius, išvirti iš jų sriubą. Tačiau vargu ar ja pasisotins ir vokiečiai Schröderio fanatai, ir rusų politiniai emigrantai. Man regis, charizmatikų poreikį (ir čia nesu originalus) sukėlė iš vienos epochos į kitą skrendančio mūsų civilizacijos lėktuvo turbulentiškumas, tirtėjimas ir flateris. Ankstesnėje, industrinėje epochoje, viskas buvo aišku: talentu ir darbu (plius išsilavinimu) viskas įveikiama; technika lengvina gyvenimą; nuodėmė nubaudžiama, ir visur mažėja smurto: šia tema Stevenas Pinkeris parašė Schröderio storumo veikalą „The Better Angels of Our Nature“. O naujajame nuostabiajame pasaulyje pernelyg daug naujo, bet ne nuostabaus. Kažkokie, brandžios kartos vertinimu, snarglėti šunyčiai, titoke uždirbantys keleriopai daugiau už savo darboholikus tėvus. Berniukai ir mergaitės vis dažniau pareiškia, kad kad juos reikėtų laikyti ne berniukais ar mergaitėmis, o nebinarinės tapatybės asmenimis. Kompiuterinės programos pasensta greičiau, nei spėjama jas perprasti, techniką irgi tenka keisti pasiutusiu tempu. Pagrindiniai IT pasaulio genijai spjovė į universitetus ir pirmus milijardus kalė garaže. Amerika nebegarantuoja pasaulio laisvės, iš Kinijos nežinia ko laukti, ir pensinis amžius vis ilgėja — kaip, beje, ir užsirašymo pas gydytoju-specialistus laikas, kurie dabar gydo nuo bet ko, tačiau belaukiant priėmimo galima spėti ir numirti (ir žinau atvejus, kai numirdavo). Mus visus purto, o „prisisekite saugos diržus“ erzina. Norisi pakeisti dabartinius pilotus, kurie be instrukcijų ir autopiloto skraidyti nemoka, į patyrusius ir užtikrintus, į Čkalovus. Čkalovas ne tik su turbulencija — jei bus audra, ją nuginčys ir susigrums. Visoje šių naujų, neįprastų ir bauginančių dalykų gausoje (pamenu, kaip viename šviežiame, kompiuterizuotame oro uoste, au automatiniu metro, padėjau atsitokėti pagyvenusiai porai, visai nesuprantančiai, ką daryti) sunku įžvelgti sistemines problemas, prieš kurias individuali piloto charizma — nieko nereiškia. Pavyzdžiui, didėjant progreso tempams ir informacijos srautams, žmonijos prisitaikymo prie pokyčių greitis staigiai sumažėjo. Kodėl? Adaptacijos prie naujovių greitį riboja mūsų biologinė prigimtis. Įsimylėti galima iš pirmo žvilgsnio, o subręsti sprendimui tuoktis ar skirtis reikia laiko. Individualios psichologijos lygiu pripratimo mechanizmas ištirtas: šokas, neigimas, pyktis, derėjimasis, depresija… O štai analogiškų socialinės psichologijos darbų nesutikau, išskyrus kūrybinių kartų kaitos stebėjimus labai galingoje L.Gudkovo ir B.Dubino knygoje „Inteligencija“. Gi mano hiotezė tokia, kad adaptacijos prie permainų vienetas — būtent karta. Vaikams normalu tai, kas nuo tėvams šiaušiasi plaukai. Jeigu nuo vaikystės delne išmanusis, tavęs nekamuoja popierinių laiškų kultūros praradimas. Tačiau postindustrinėje epochoje kartų kaita ne paspartėjo, o sulėtėjo: gal pusantro karto. Jeigu anksčiau pirmąjį vaiką gimdydavo sulaukę maždaug dvidešimties metų, tai dabar — trisdešimties. O ir senukai pradėjo gyventi ne tik ilgiau, bet ir aktyviau, nesitraukdami nuolankiai į pašalį, o ir toliau kontroliuodami visų gyvenimus, taip pat ir jaunimo. Čerčilis rinkiminės demokratijos amžiuje atrodė titanas todėl, kad savo politiniu aktyvumu (iki 80 metų) labiau priminė monarchą. Tačiau dabar Bidenui 82, ir jį pakeis 78-ių Trumpas. Apie 72-iejų Putiną visai tyliu, jis aiškiai ketina pergyventi Nemirtingąjį Koščėjų… Bet ir šie skirtakrypčiai vektoriai (techninių naujovių spartėjimas ir lėtėjanti adaptacijai prie permainų) man neatrodo svarbiausios dabartinės turbulencijos priežastys. Galbūt ją sukelia visuotinis tinklinės demokratijos įsiveržimas.> Nuomonė bet kurio kvaišos, diletanto (kuo pats ir esu, pavyzdžiui, politinio JAV gyvenimo vertinimo klausimais), kurią anksčiau atkirsdavo daugybė hierarchinių filtrų, pasklisdavo tik kaip gandai ir plepalai, — dabar pelės klavišo spragtelėjimu tampa viešai prieinama, o tinklo anonimiškumas leidžia išvengti atsakomybės. Iš čia keisti pojūčiai kyla net ir nekvailiems žmonėms — tokie, kaip kad visi Vakarų vyriausybėse neprofesionalai ir bailiai. Jis kilo ir mano kolegai ne todėl, kad jis atliko 27 ES šalių vyriausybių darbo analizę, tiesa?.. O dėl to, kad kasdien tinkluose girdi nekantrius kvailių šūksnius. Juo labiau, kad viešasis pasaulis iš tiesų kvailėja. Tai gryna matematika: mūsų Žemėje vis daugiau, o žinios — vis labiau specializuotos. Pervažiavęs į Vokietiją suvokiau, kad visi mano įsivaizdavimai apie šią šalį yra klaidingi. Iš kur gi jie atsirado? Iš tinklų triukšmo: tų klaidingų įsitikinimų, kuriuos sukuria žmogiškas kvailumas vardan mentalinio komforto. Ir, pasikartosiu, dabar kvaileliais už savo siauros profesionalių žinių sferos ribų esame visi. Štai pas ekonomistą Inozemcevą neseniai perskaičiau, kad emigrantas bėga iš Vokietijos, nes ten vidutinė šeima, kurios metinės pajamos 45 000$, mokesčiams atiduoda daugiau nei trečdalį — ir viskas, toliau skaityti nepajėgiau. Aš žinau, kad Vokietijoje vidutinė alga vienam yra apie 55 000$, o Inozemcevo aprašyti varguoliai už du vaikus gauna didesnę, nei pajamų mokestis pašalpą. O Inozemcevas, panašu, pasitikėjo tinkluose populiariai nuomonei, kad kontinentinėje Europoje neįmanomai dideli. Juk tinkluose, kitaip, nei Financial Times, redaktorių ir tikrinimo biuro nėra… Tiesioginė demokratija ir kartų kaitos sulėtėjimas — štai dvi realios naujausių laikų grėsmės. Štai tai man atrodo svarbu ir reikia aptarti — o ne niekus apie „bailius Europos politikus“ ar „Vakarų universitetus užgrobusius kairuolius“. Todėl, kad pagrindinė mūsų epochos tema — civilizacinis tranzitas. Jis dažnai nuvelia ir, kaip sakoma, neplanuojamas. Naujai techninei organizacijai reikia naujų hierarchijų, o kokios iš jų efektyvios — niekas nežino. Putinas atsakas progresui – priešindustrinės eros autokratine archaika. Ukraina į progresą atsako, kurdama industrinės epochos pradžios šalį-naciją. Ir atsakymas į laiko iššūkius charizmatikais politikoje irgi paseno. Tokia epocha pas mus jau buvo: aš apie masinio Europos fašizmo epochą. Politinis populizmas jam giminingas: ten irgi pasiduodama paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus vilionėms. Tikiuosi, šį kartą bus apsieita be didelių karų. Nors, tiesą sakant, nesu tikras. D. Gubin ▲
|