Neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Kaip ir ginčai dėl to, ar šalys turi teisę bei pareigą kištis į kitų šalių reikalus. Argumentai, ginantys „humanitarinio įsikišimo“ teisę atsirado jau XIX a. trečiame dešimtmetyje, kai didžiosios valstybės primetė savo galią Graikijai kovojant dėl nepriklausomybės. Modernioji forma buvo išplėtota Jugoslavijos pasidalijimo karų metu, kuomet daugeliui atrodė, jog ginkluotos jėgos pasitelkimas yra vienintelis būdas visiems baisumams užbaigti. Pastaruoju metu Jungtinės Tautos kaip naują tarptautinių santykių normą taiko „įsipareigojimą ginti“ – norma numato ginkluoto įsikišimo galimybę, kuomet šalis pasirodo negebanti ar nenorinti užkirsti kelią grubiems žmogaus teisių pažeidimams.