Kodėl mes be galo 𝑠𝑘𝑟𝑜𝑙𝑖𝑛𝑎𝑚𝑒 naujienų srautą ir kaip pakeisti savo įpročius. Štai mokslinis paaiškinimas

Tai paaiškina neurobiologė, Pensilvanijos universiteto profesorė Emily Falk. Straipsnyje „𝑇𝘩𝑒 𝑁𝑒𝑤 𝑌𝑜𝑟𝑘 𝑇𝑖𝑚𝑒𝑠“ ji taip pat pateikia patarimų, kaip pakeisti savo elgesį, kad pasiektume ilgalaikius tikslus.

Suderinti sąmoningą gyvenimą su žmogaus troškimu akimirksniu pasitenkinti – nelengva. Daugelis svarbiausių mūsų tikslų reikalauja planavimo ir pastangų, bet mūsų smegenys užprogramuotos gauti atlygį kuo greičiau. Net sprendimas, kaip praleisti savaitgalį, gali atrodyti kaip neįmanomas kompromisų balansas: darbas ar šeima? Sutaupyti ar susitikti su draugais? Pailsėti ar sudalyvauti jums svarbiame renginyje?

Supratimas, kaip smegenys pasveria tokius sprendimus, gali padėti suderinti tai, kas malonu dabar, su tuo, kas iš tiesų svarbu. Perprogramavus sprendimų priėmimo procesą, galima lengviau veikti — reikia rasti laiko nustatyti svarbiausius tikslus ir suplanuoti aiškius žingsnius juos pasiekti. Tuomet galima išmokti rinktis mažus dalykus, kurie teikia džiaugsmą tiek dabar, tiek ilgoje perspektyvoje. Socialinių atlygių paieška, pasirinkimų pergalvojimas ir nedideli pokyčiai sprendimų priėmimo būde gali palengvinti veiksmus — net kai problemos atrodo neįveikiamos.

Žmogaus smegenys vertina pasirinkimus vadinamojoje įvertinimo sistemoje. Artimi, apčiuopiami atlygiai ją aktyvuoja ir skatina veikti. Bet kai atlygis tolimas ar miglotas — pavyzdžiui, dalyvavimas politiniame pokytyje ar gyvenimo krypties keitimas — motyvacija silpsta.

Neurobiologai, atlikdami smegenų skenavimus, mato šiuos procesus. Ateities atlygis, įvykiai kitose vietose ar su kitais žmonėmis smegenyse vaizduojami panašiai: būsimasis „jūs“ atrodo kaip pažįstamas, bet ne artimas. Kuo blankiau įsivaizduojame atlygį, tuo mažiau jis svarbus mūsų vidiniuose skaičiavimuose.

Šiais metais aš pati atsidūriau situacijoje, kuri privertė suabejoti savo gebėjimu sieti kasdienes pastangas su tuo, kas man iš tiesų svarbu. Trumpo administracija sumažino investicijas į mokslą, sveikatos apsaugą ir universitetinius tyrimus — tai tiesiogiai atsiliepė ir mano laboratorijai. Tai dalis platesnių veiksmų, kurie kelia grėsmę mokslui ir gydymo kūrimui nuo tokių ligų kaip vėžys, širdies ligos, demencija ir depresija.

Aš pati netekau artimųjų dėl šių ligų. Pažįstu žmones, kurių darbai atsidūrė pavojuje. Žinau, ką reiškia sustabdyti klinikinį tyrimą pusiaukelėje. Nors suvokiau situacijos rimtumą, kai pirmosios žinios pasiekė mano universitetą, jaučiausi paralyžiuota. Nesuvokiau, ką galiu padaryti. Gulėjau lovoje ir be galo 𝑠𝑘𝑟𝑜𝑙𝑖𝑛𝑎𝑢 naujienų srautą — nes stresas veikia smegenų įvertinimo sistemą.

Kai atsitraukiame ir pagalvojame, kas mums svarbiausia, smegenys tampa atviresnės naujoms idėjoms. Mano komanda buvo puiki, bet vien savo jėgomis negalėjau pasinaudoti pagrindiniais įrankiais. Jei manome, kad veikiame vieni, atsisakome vieno svarbiausių motyvacijos šaltinių – ryšio su kitais.

Mano komanda nuolat naudoja socialines paskatas darbe. Pavyzdžiui, nemaloniausias užduotis darome kartu. Įsipareigojimas kitam žmogui padeda pradėti, bendras darbas daro procesą malonesnį, o suvokimas, kad kažkas pasinaudos rezultatu, suteikia prasmę. Šie pasiekimai motyvuoja toliau. Šiuo metu mūsų komanda pasitelkia socialinius paskatinimus, kad įveiktų finansavimo krizę: mes kartu kuriame svetainę, stebinčią mokslo investicijų mažinimą visoje šalyje, ir įtraukiame į šį darbą kitus. Svarbu suprasti: taip, kaip kiti daro įtaką mums, mūsų sprendimai daro įtaką jiems, skleisdami vertybes, kurių laikomės.

Vienas po kito atliekami eksperimentai rodo: kai žmonės aplinkui kažką vertina, mūsų pačių vertinimo sistema taip pat ima tai laikyti svarbesniu. Žmonės dažniau renkasi sveikesnę mitybą, daugiau sportuoja, daugiau aukoja labdarai ir dažniau dalyvauja rinkimuose, kai mato, kad jų aplinka tai vertina. Tie patys įrankiai veikia ir kitose situacijose. Pavyzdžiui, atsisakyti socialinių tinklų skaitymo naudai tampa lengviau, jei turite su draugais reguliariai vykstantį knygų klubą.

Kitas naudingas įrankis – „jei/tai“ planavimas. Pvz., jei noriu geresnės fizinės formos, galiu nuspręsti važiuoti į darbą dviračiu. Kad būtų lengviau, galiu sau pasakyti: jei ryte nelis, važiuosiu dviračiu, o ne automobiliu. Tai sukuria konkretų signalą, kuris palengvina neatidėliotino sprendimo priėmimą ir padeda pasiekti ilgalaikį tikslą.

Kiti nedideli mąstymo apie savo sprendimus pokyčiai taip pat padeda. Pvz., permąstyti tikslą likti sveiku ir susitelkti ne tik į >fizines pasekmes, bet ir į malonius skonių potyrius. Lygiai taip pat vaikams skaitymas tampa įdomesnis, jei leidžiame rinktis knygas pagal jų pomėgius, o ne vien pagal naudą akademinei ateičiai.

Verta skirti laiko tokiems „dvigubiems laimėjimams“ atrasti — veiksmams, kurie ne tik teikia malonumą čia ir dabar, o kartu turi ilgalaikę vertę. Kartais teisingas pasirinkimas yra pailsėti ar pasilepinti, tačiau ne mažiau svarbu turėti įrankių priimti reikšmingus sprendimus. Jums nereikia daryti visko iš karto, ir nėra vienintelio teisingo veikimo būdo. Tačiau jei renkatės vadovaudamiesi savo tikslais ir vertybėmis, darote įtaką ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Įveikti sudėtingus dalykus ir kartu patirti džiaugsmą — įmanoma, ypač kai dirbame drauge.

republic.ru