Paveikslo paslaptis. „Norėjau, kad ši tyla priverstų žmogų bijoti savo paties žingsnių“ (Video)

Arnoldas Böcklinas sukūrė „Mirusiųjų salą“ po asmeninės tragedijos: aštuoni iš keturiolikos menininko vaikų mirė vaikystėje. Pirmoji paveikslo versija buvo nutapyta Florencijoje, netoli Anglų kapinių, kur buvo palaidota jo dukra Maria. Nors kūrinį užsakė kolekcininkas Güntheris Alexanderis, jis pasirodė esąs toks asmeniškas, kad A. Böcklinas jį pasiliko sau. Vėliau pasirodė dar keturios versijos, iš kurių garsiausia, sukurta Fritzo Gurlitto galerijai 1883 m., laikoma kanonine.

Paveiksle pavaizduota uolėta sala, kurios link lėtai plaukia laivas, nešantis karstą ir baltai apsirengusią figūrą. Šis motyvas užsimena apie senovės graikų mitologiją – Stikso upę ir Charoną, sielų keltininką. A. Böcklinas niekada nepaaiškino kūrinio simbolikos: „Norėjau, kad ši tyla priverstų žmogų bijoti savo paties žingsnių“, – pažymėjo menininkas.

„Mirusiųjų sala“ patraukė daugelio istorinių asmenybių dėmesį. Sigmundas Freudas paveikslą pavadino „pasąmonės metafora“, Vladimiras Leninas tremties metu pakabino kopiją virš lovos, o Adolfas Hitleris trečiąją versiją turėjo Reicho kanceliarijoje.

Nepaisant niūrios temos, A. Böcklinas vėliau sukūrė kontrastingą kūrinį „Gyvenimo sala“ (1888), saulės apšviestą ir kupiną judesio. Nepaisant to, „Mirusiųjų sala“ tapo apmąstymų apie amžinybę, gyvenimą ir mirtį simboliu, išliekančiu aktualiu ir įkvepiančiu žiūrovus daugiau nei 140 metų.