Kas išrado „gazirovkes“ SSRS? Kodėl žmonės gėrė iš vienos stiklinės ir nesirgo?

Sovietų Sąjungoje buvo daug reiškinių, kurie šiuolaikiniam jaunimui atrodo keisti – įvairūs „buitinio išradingumo“ pavyzdžiai, pavyzdžiui, laikraščių naudojimas vietoj tualetinio popieriaus, eilės prie maisto prekių, įprotis „gauti“ retas prekes, kurių tau reikia, ir panašiai.

Vienas iš tokių dalykų buvo automatai, liaudyje vadinti gazirovkėmis, su švariu ir saldžiu vandeniu, kur buvo tik viena stiklinė, iš kurios visi gėrė.

Kada SSRS pasirodė gazuotų gėrimų aparatai?

Remiantis oficialiais duomenimis, pirmasis SSRS teritorijoje gazuotų gėrimų aparatą išrado vienos iš Leningrado gamyklų darbuotojas, vardu Agroškinas. Sovietų Sąjungos naujas prietaisas buvo „išbandytas“ Smolno valgykloje, tačiau masiškai Sovietų Sąjungos miestų gatvėse prietaisai pradėjo pasirodyti tik šeštajame dešimtmetyje, kai šalis pradėjo atsigauti po ilgo karo, o 1959-aisiais, po Chruščiovo kelionės į JAV ir asmeninės pažinties su tokiu gatvės prekybos stebuklu, tokie automatai labai išpopuliarėjo.

Tokių prietaisų modelių buvo keli, tačiau visi jie buvo išdėstyti vienodai – viduje buvo mechanizmas, kuris aušino vandenį, cilindras su anglies dioksidu, vienas ar keli indai su įvairiais sirupais ir dozatorius, kuris padėjo paruoštam gėrimui patekti į stiklinę. Visi prietaisai buvo prijungti prie miesto vandentiekio ir elektros.

Paprastai buvo tik viena stiklinė – klasikinė briaunota stiklinė, kurią buvo galima išplauti. Tam indas būdavo apverčiamas, o iš apačios tekanti švaraus vandens srovė išplaudavo indo dugną ir sieneles.

Gėrimo kaina buvo juokinga – už kapeiką galėjai išgerti stiklinę švaraus vandens, už tris – saldaus. Vieni aparatai siūlė tik tam tikrą sirupą, kiti davė pasirinkimą. Kartais pirkėjai bandydavo apgauti aparatą ir į monetų skyrių vietoj pinigų mesdavo riešutų ar kitų smulkių daiktų, nuleisdavo prie siūlo ar meškerės pririštą kapeiką, o paskui ją išimdavo. Tačiau dažniausiai tai darydavo vaikai.

Gazuotų gėrimų aparatų paklausa buvo didžiulė, tačiau iki 1990-ųjų jie pradėjo pamažu prarasti savo populiarumą, nes po „geležinės uždangos“ griūties buvusioje SSRS labai greitai vystėsi komercinė prekyba, o saldų gazuotą gėrimą buteliuose buvo galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje.

Kodėl SSRS žmonės gėrė iš vienos stiklinės ir nesusirgo?

Žmonės paprastai domisi ne pačiu gazuoto vandens automatų kilmės faktu, o tuo, kaip žmonės SSRS gėrė gazuotą vandenį ir nesusirgo, nes viešieji indai, ypač jei jie nebuvo kruopščiai dezinfekuoti, galėjo tapti bakterijų šaltiniu.

Yra nuomonė, kad sovietų piliečiai turėjo labai stiprų imunitetą, iš dalies dėl to, kad jie augo toli gražu ne steriliomis sąlygomis. Revoliucijos metai, o vėliau ir karas, kai daugeliu atvejų buvo neįmanoma pasirūpinti sanitarija ir higiena, pagerino tų, kurie išgyveno sunkius laikus, sveikatą. Štai kodėl, remiantis kai kuriais pranešimais, sovietmečio žmogaus organizmas galėjo susidoroti su didelėmis bakterijų dozėmis be jokių pasekmių.

Vaikai po kiemus ir gatves klajodavo vieni – berniukai ir mergaitės nuolat vaikščiojo gatvėje, kontaktavo su gyvūnais, ir nors rankų plovimas SSRS buvo laikomas privaloma norma, vis dar nebuvo tokio popieriaus, skirto dezinfekuoti viską aplinkui, kaip yra dabar.

Be to, verta atsižvelgti į tai, kad SSRS žmonės dešimtmečius naudojosi viešosiomis „gėrybėmis“ – gyveno komunaliniuose butuose su bendru tualetu ir dušu, net medicinos instrumentai ligoninėse geriausiu atveju buvo tik virinami arba dezinfekuojami mangano tirpale, o po to nuvalomi spiritu.

Minėti sovietinių piliečių gyvenimo bruožai paaiškina, kodėl SSRS žmonės gėrė iš vienos stiklinės ir nesusirgo – natūralus organizmo „skydas“ gana sėkmingai susidorojo su daugeliu smulkių virusų ir bakterijų. Tačiau, nors dauguma žmonių gėrė gėrimus iš įprastų indų, buvo ir tokių, kurie nenorėjo to daryti – vandenį ar gazuotą gėrimą pylė į savo indą.