Menininkas iš rezervato: miškuose žmonės gyveno nuo seno

Tarp draudimų

Antanas sunkiai įsivaizduojąs, kaip gyventų mieste. Bet yra tekę gyventi. Kai Didvyčiuose sudegė gimtoji sodyba, teko su tėvais pagyventi Plungėje. „Bet aš visąlaik jaučiau kaimo ilgesį. Man būtina vieta, kur netrukdydamas kitiems ir jų netrukdomas galėčiau kurti. O čia, rezervate, aš ne tik galiu tai daryti, bet man padeda ir miškas bei erdvė...“

Antanas pasakoja, jog turėjęs galimybę pigiai nusipirkti sodybą ant ežero kranto, bet buvusio eigulio našlė jam giliau į mišką kelią parodžiusi. Kai šią sodybą, kurioje žmonės gyveno daugiau nei 300 metų, Antanas pamatė, tai net širdis apsalo. O paskui gal aštuonerius metus vargo, kol į įstatymo raidę it erkė į šunį įsikibę biurokratai jo sodybą užregistravo. Sakė, čia yra rezervatas ir jokios sodybos čia nėra, t. y. negali būti. „Toks užsispyrimas yra kenksmingas net pačiai gamtai, nes rezervatas be žmogaus yra pasmerktas mirčiai. Šioje vietoje jau drūčiai perlenkta lazda. Ekosistema formuojasi 300–400 metų, veikiama žmogaus ir žmogus jai yra reikalingas.“

Buvę ir dar kvailiau, kai neleidę net pievų šienauti. „Bet pievos nešienauk 10 metų ir jau turėsi krūmynus. Turi būti pusiausvyra tarp žmogaus veiklos ir gamtos, o bet koks perlenkimas yra gamtos išniekinimas. Miškai tik iš tolo atrodė negyvenami, bet iš tikrųjų jie buvo pilni sodybų.“

Tūkstantmečių lobiai

A. Vaškys sako, jog jam netrukdo šiandien rezervatui taikomi griežti apribojimai: „Mano gyvenimo stilius nesipjauna su gamta, neketinu ūkininkauti ar plėsti valdų.“ O įrodymų, jog miškuose žmonės gyveno nuo seno, A. Vaškys nuolat randa. Sako, visa Plokštinės medė jį nuolat kuo nors nustebinanti: kapstai daržą ar duobę kasi, o į paviršių išsirita šukės, monetos, rago dirbiniai, net lietą rankų darbo stiklo sagą darželyje yra radęs. Po žeme aplink sodybą – daugybė pamatinių akmenų, girnapusių. Jau visas muziejukas iš jo dirbinių susidaręs. „Keletą radinių vežiau archeologui Vladui Žulkui. Pasirodo, jie yra iš to paties laikotarpio, kaip ir Platelių Šventorkalnis, dar iš ikimindauginės Lietuvos laikų, iš 10-ojo amžiaus.

Su motinos pienu

A. Vaškys prisipažįsta, jog jo menai, amatai taip glaudžiai tarpusavyje susipynę, jog sunku juos ir beatskirti. Tačiau jam artimiausia yra skulptūra, nes medį kalbinti jis pradėjęs nuo ankstyvosios vaikystės, kurią praleidęs šalia garsaus menininko Stanislovo Riaubos, Justino Jonušo (mamos pusbrolio). Gimtajame Didvydžių kaime gyvenę ir garsūs broliai menininkai Antanas ir Justinas Kazonai, unikalūs savamoksliai tapytojai. Tapė ir Antano mama.

„Aš tiesiog augau tokioje aplinkoje, kuri kažkiek priminė pasaką, kur savitai gyvena ir dirba žmonės. O tada jau ir pats savęs imi klausti, ar aš irgi taip negalėčiau?“ Tėvo pusėje buvo garsių knygnešių, už šį „nusižengimą“ net Sibiro tremtis praėjusių. Už tai vėlesnių šeimos kartų gyvenimas be knygų buvo neįsivaizduojamas.

„Viena pirmųjų mano perskaitytų knygų buvo „Rubinas Karūzė“. Tik daug vėliau sužinojau, jog dabar ji vadinasi „Robinas Kruzas“. Tačiau į knygas apie meną A. Vaškys žvelgia atsargiai: „Paskaitau meno istorijos, šiuolaikinio meno knygų. Mėginu lyginti su tradiciniu menu. Bet kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių... Imu galvoti, jog žmonės, baigę akademijas, kartais nieko savito ir nebenuveikia, nes per daug žino apie meną.“

A. Vaškys mano, jog tikrasis menas būna tol, kol menininkas neįsikala stereotipų, tinkamų visiems atvejams, kol turi savo braižą, ieško naujų formų. O ten, kur prasideda pasikartojimai, baigiasi menas ir prasideda meistrystė, amatas.

Kiek savo meno darbų A. Vaškys yra išleidęs į gyvenimą, nebesuskaičiuojąs, nes iš pradžių nė fotoaparato neturėjęs, jog bent nuotrauka atminčiai liktų. „Sakykim taip: nuo Gegrėnų iki Antakalnio kapinių. Yra ir užsienyje. Mano specializacija – monumentalieji darbai, smulkiukų nelabai mėgstu. Skulptūras darau tradicine maniera.

Manau, jog kryždirbystės fenomeno, saugomo UNESCO, nėra, yra tiesiog tęsiama tradicija. Man gaila amerikonų, kurie griebiasi ir to, ir ano, blaškosi, bando imituoti. Jie neturi tradicijos, o mes turime. Mes turime pradžių pradžią, mes medį mokame jausti.“ Savitas A. Vaškio požiūris ir į skulptūrų sakrališkumą. Sako, visai nebūtina daryti šventojo, jog jis būtų sakrališkas. „Žiū, ant svieto tokio daikto nėra, o aš padariau. Argi tai ne sakrališka?“

A. Vaškys sako, jog šiandien yra ir tokių skulptorių, kurie geba skulptūras padaryti benzininiu pjūklu. „Bet man tokios skulptūros dūmais dvokia, benzinu atsiduoda. Mes per daug jau esame išpaikinti naujovių ir per tai prarandame savitumą“, – dėsto mūsų pašnekovas.

Restauratorius

A. Vaškiui, šiandien dirbančiam Žemaitijos nacionaliniame parke, tenka ir restauratoriaus dalia: „Restauruoju senąją memorialinę architektūrą, koplytėles, stogastulpius, koplytstulpius. O paskui darau jų kopijas, nes originalai yra labai vagiami. Kažkaip gaila restauruotą daiktą „perleisti“ vagims. Bet ir mano darytų kopijų gal trečdalis jau pavogta. Iš pradžių labai stengiausi išlaikyti panašumą, iškrapštinėdavau iki smulkmenų, nors tai padaryti be galo sunku, nes ano laikmečio kūrėjai dirbo kitokiais įrankiais. Dabar stengiuosi išlaikyti tik stilių, nuotaiką, matmenis. Šiaip jau restauratoriui reikia ypatingos psichikos, kantrybės, kruopštumo. Kai susipažįsti su restauracija, daug atsakingiau imi žiūrėti ir į kūrybą.“

A. Vaškys – garsus ir kaukių darymo meistras, ne vieną garbų apdovanojimą pelnęs, nors jis pats to nė menu nelaiko,. Tai esą taikomosios paskirties dirbiniai, ir kaukė, pasak jo, gyva esanti tik tada, kai ją nešioja, kai ji savaip suauga su žmogumi. „Kuo paprastesnė kaukė, tuo daugiau joje jėgos, senosios dvasios. Nereikia jų perkrauti šaržais, spalvomis.“ A. Vaškys atskleidžia paslaptį: iš šlapio medžio galima išdrožti net permatomą kaukę.

Naujai atrasta sena

A. Vaškys žino ir senųjų statybų ilgaamžiškumo paslapčių. Jų sužinojo, kai su senaisiais meistrais perstatinėjo savo namus. Sako, tai per sovietmetį namų statybos menas buvo diskredituotas, kai dailide galėjo dirbti kiekvienas prasigėrėlis, jei tik kirvį rankose nulaikė. Senieji žmonės mokėjo trobas be metalo vinių suręsti. Medinėmis sutvirtindavo. Ir pjūklo beveik nenaudodavo.

„Technologiškai kirviu sukirsta jungtis daug ilgiau išsilaiko, nes kertant užsiveria medžio poros, į rąstus nebepatenka vandens, o po pjūklo rąstų galai lieka it rėtis, atviri drėgmei ir parazitams. Senovėje, kai jau buvo pjūklai, nupjautus galus vis tiek užtašydavo kirveliu, rąstai susijungdavo tik kraštinėmis, bet beveik hermetiškai, medis medį sugnybdavo. Esu ardęs 1914 metų sodybą. Troba supuvo, o taip padaryti kampai atlaikė.“

Kaip pavyzdį apie tokių statinių tvirtumą Antanas pamini savo prosenelio malūną, per Minijos potvynį atneštą į Karteną. „Malūnas plaukia, gaidys gieda. Niekas nesugriuvo, nesulūžo, taip tvirtai buvo suręstas. Tik pakėlė nuo pamatų ir nunešė. Paskui jį Kartenoje ir pastatė. Arba pažiūrėkit į Rumšiškes – nė vienas pastatas negriuvo, vėtras atlaiko. Už tai, kad juos statė senųjų tradicijų laikęsi meistrai.“ Dar, perspėja Antanas, didelis medžio priešas yra metalas, vien medis kur kas ilgiau atlaiko.

Unikalią Antano sodybą rezervate juosia ir unikali žiogrių tvora. Tokia tvora buvo aptverta jo gimtoji sodyba, ji atlaikė daugiau nei pusę amžiaus. Antanas žino tokių tvorų ilgaamžiškumo paslaptį: „Tveriama iš eglišakių, bet kartys negali būti per storos, nes jos, nespėdamos sausą metą išdžiūti, pūva. Žiogrių tvoros negalima dažyti, bet būtina nulupti žievę.“

Įrankiai darbui ir muziejui

A. Vaškio sodyboje – tikras senovės meistrų įrankių muziejus. Tačiau, sako Antanas, tie įrankiai nėra tik eksponatai: „Kai vaikystėje Plungėje lankiau drožybos būrelį, mus mokė toks Liudas Ruginis. Jis mokė ne tiek paties meno, kiek amato, pvz., kaip išsigaląsti įrankius ir pan. Įrankis ir yra pradžių pradžia. Tai itin aiškiai pajutau, kai stačiausi namą, kai geriau išmokau dirbti kirviu. Tada išmokau dirbti ir vegeda, striūnu. Vegeda – taip pat kirvis, tik lenktas ir kitaip pasuktas. Ja labai lengva padaryti įlinkimus.“

Antanas juokiasi prisiminęs, kiek susidomėjimo sulaukė jo vegeda Švedijoje, mat šių įrankių toje šalyje pilni muziejai, bet nebėra mokančiųjų juo dirbti, kaip, beje, ir mūsiškėje Lietuvoje. Užmiršo žmonės ir skiutą, vienpusio tašymo kirvį, kadaise naudotą bažnyčių ir didelių pastatų sienojams. Ir daugelio kitų Antano naudojamų įrankių net pavadinimai nebegirdėti.

„Parsinešu kokį senojo meistro ar klumpdirbio įrankį, pasigalandu, o prireikus panaudoju. Jie gal ne visi lietuviškos kilmės, bet vietinių kalvių daryti. Įrankiai buvo brangūs ir be reikalo ar prastų mūsų senoliai jų nedarė. Belieka išmokti jais naudotis.“

A. Vaškys primena, jog Švedijoje dailidės amatas yra labiau vertinamas nei inžinieriaus: jei inžinieriaus diplomą gali gauti po ketverių metų, tai dailidės – po penkerių.