Iranas keičiasi: griežtų taisyklių varžomoje šalyje vyksta seksualinė revoliucija

Per pastaruosius kelis dešimtmečius socialinės nuostatos šalyje pasikeitė taip smarkiai, kad kai kurie užsienyje gyvenantys iraniečiai, grįžę į gimtinę, būna šokiruoti. „Lyginant su Teheranu, šiomis dienomis Londonas atrodo kaip konservatyvus miestas“, – grįžęs iš Teherano „Foreign Policy“ žurnalistui sakė vienas Didžiojoje Britanijoje gyvenantis iranietis. Seksualinių papročių srityje Iranas sparčiai žengia Didžiosios Britanijos ir JAV linkme. 

Kai kuriuos jų galima pastebėti, remiantis oficialia statistika. Pavyzdžiui, gimstamumo mažėjimas liudija didesnį kontraceptinių priemonių ir kitų šeimos planavimo būdų paplitimą šalyje. 

Vidutinis amžius, kuomet vyrai sukuria šeimą, per tris dešimtmečius išaugo nuo 20 iki 28 metų, o moterų – nuo 24 iki 30 metų. Skyrybų skaičius irgi smarkiai išaugo – nuo 50 tūkst. 2000 metais iki 150 tūkst. 2010 metais. Kiekvienoms septynioms vedyboms šalyje tenka vienos skyrybos, o Teherane skyrybų skaičius yra dar didesnis. Čia vienos skyrybos tenka 3,76 vedyboms – palyginimui, Didžiojoje Britanijoje 42 proc. vedybų baigiasi skyrybomis. Ir ši tendencija tampa vis ryškesnė – per paskutinius 6 mėnesius skyrybų skaičius išaugo, o vedybų – šiek tiek sumažėjo. 

Teherane – 85 tūkst. prostitučių

Smarkiai keičiasi ir iraniečių požiūris į seksualinį gyvenimą. 2008 metais Jaunimo ministerijos skelbiamo tyrimo duomenys rodė, kad didžioji dalis vyrų iki vedybų turėjo mažiausiai vienus santykius su priešinga lytimi. Apie 13 proc. šių „neteisėtų“ santykių baigėsi nepageidaujamu nėštumu arba abortu – šie skaičiai būtų sunkiai įsivaizduojami ankstesnei iraniečių kartai. Nenuostabu, kad tuomet ministerija įspėjo, jog „nesveiki santykiai ir moralinis nuosmukis yra pagrindinės jaunų iraniečių skyrybų priežastys“.

Per pastaruosius du dešimtmečius smarkiai išaugo ir prostitucija. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje prostitucija egzistavo daugelyje šalies miestų – ypač Teherane – tačiau sekso darbuotojos buvo tarsi nematomos, priverstos dirbti įsislaptinusios. 

Dabar prostitučių paslaugų nesunkiai galima rasti daugelyje miestų. Dažnai jos stoviniuoja pagrindinėse gatvėse, ieškodamos klientų. Prieš dešimt metų laikraštis „Entekhab“ skelbė, kad vien Teherane dirba apie 85 tūkst. sekso darbuotojų. Pagal skelbiamus duomenis, apie 10-12 proc. Irano prostitučių yra ištekėjusios. Šie skaičiai stebinantys, turint omenyje griežtas islame numatytas bausmes už svetimavimą, ypač taikomas moterims. 

Dar labiau stebina tai, kad sekso industrijoje dirba ne vien tik moterys – naujas tyrimas rodo, kad pasiturinčios vidutinio amžiaus, o taip pat išsilavinusios jaunos moterys, ieškančios trumpų seksualinių santykių, perka šias paslaugas iš vyrų. 

Kodėl būtent Iranas?

Žinoma, klaidinga būtų manyti, kad tradicinės vertybės visiškai dingo. Irano patriarchalinė kultūra vis ar stipri ir tradicinės socialinės klasės išlaiko ortodoksines vertybes, ypač provincijos kaimuose ir miestuose. Tačiau lygiai taip pat klaidinga būtų manyti, kad seksualinis išsilaisvinimas vyksta tik miestiečių vidurinėje klasėje. 

Taigi, kas skatina Irano seksualinę revoliuciją? Yra keli galimi aiškinimai, tarp jų – ekonominės priežastys, urbanizacija, naujos komunikacijos priemonės, gerą išsilavinimą įgijusių moterų skaičiaus augimas – visa tai iš dalies prisideda prie besikeičiančio požiūrio į seksą. Tačiau visa tai egzistuoja ir kitose regiono šalyse, bet jose nepastebima panašių tendencijų (priešingai, didžiojoje dalyje Artimųjų Rytų plinta socialinis konservatizmas, tuo metu, kai Iranas juda priešinga kryptimi). Taigi, kuo skiriasi Iranas nuo visų šių valstybių? Paradoksalu, tačiau panašu, kad laisvės siekį augina šios šalies valdžios puritoniškumas. 

Nuo 1979-ųjų islamiškos revoliucijos, kurios metu buvo panaikinta monarchija ir įvesta Irano Islamo Respublika, šios šalies režimas skelbė kolektyvinės moralės idėjas, nustatydamas griežtas elgesio normas. Šalies islamiškumo išlaikymas buvo vienas pagrindinių režimo būdų įtvirtinti savo teisėtumą, ir beveik nėra nei vieno asmeninio gyvenimo aspekto, kuris nebūtų reguliuojamas islamo teisės. 

Tačiau praėjus 34 metams nuo revoliucijos, šalyje taip ir nepavyko sukurti utopinės visuomenės, dar kartą įrodant režimo, kuris susiduria ir su ekonominėmis bei politinėmis krizėmis, moralinį ir ideologinį bankrotą. 

Irano jaunimui seksualinių įpročių keitimas tapo pasyvaus pasipriešinimo forma. Valdžia tai, žinoma, supranta, vis pakartodama perspėjimus apie „neteisėtų santykių“ pavojus, taip tik dar labiau atitoldama nuo tų, kuriuos siekia kontroliuoti.