Šiaurės Korėjos lagerių kasdienybė: motinos verčiamos žudyti kūdikius, už maisto vagystes užmušami vaikai

Jis JTO renginyje papasakojo, kaip neteko piršto.

Už tai, kad netyčia nuo laiptų numetė ir nepataisomai sudaužė siuvimo mašiną, jam buvo grasinama mirtimi. „Ką sau galvojai? Nori mirti?“, – šaukė fabriko, kuriame dirba kaliniai, viršininkas.

Žinoma, mirti jis nenorėjo – jam tebuvo 22 metai, tačiau jis puikiai žinojo, kad lageryje žmogaus gyvybė nieko nereiškia.

„Net jeigu ir mirsi, siuvimo mašinos tai nepataisys. Tavo ranka kalta“, – sušuko jam fabriko viršininkas ir dideliu virtuviniu peiliu nukirto kaliniui gabalą piršto virš pirmojo slankstelio.

Shin Dong-hyukas pasakojo, kad jautėsi lengvai išsisukęs: „Aš maniau, kad man nukirs visą plaštaką, todėl jaučiausi dėkingas“.

Tai – tik vienas iš daugybės siaubingų dalykų, kuriuos JTO atstovams papasakojo iš Šiaurės Korėjos pabėgę žmonės.

Savo istoriją vaikinas yra aprašęs knygoje „Pabėgimas iš lagerio numeris 14“.

Kaip pažymi leidinys, kartais jo pasakojamų istorijų neįmanoma klausytis, tačiau jas reikia išgirsti – JTO sudaryta komisija ketina dar kartą atkreipti dėmesį Šiaurės Korėjos režimo siaubus.

Viliamasi, kad naujienos pateks ir į Šiaurės Korėją, kurios žmonėms nuo 1948 metų smegenis plauna despotų šeima.

Šiaurės Korėjos lageriuose kali ištisos šeimos – jeigu vienas jos atstovas buvo pripažintas nusikaltusiu prieš režimą, už tai kali trys kartos.

Shin Dong-hyukas lageryje gimė 1982 metais, jo šeima buvo įkalinta po to, kai du jo dėdės bandė pabėgti iš šalies šešiasdešimtaisiais.

Jo tėvai susipažino lageryje, ten ir apsivedė, nes jeigu vaikas būtų gimęs ne santuokoje, jis būtų buvęs nužudytas, kaip ir abu „lytinius santykius be leidimo“ turėję tėvai.

Privertė nuskandinti kūdikį

Dar vienas asmuo, pabėgęs iš Šiaurės Korėjos – Jee Heonas, papasakojo JTO komisijai pats matęs, kaip motiną vertė nužudyti jos kūdikį.

„Motina maldavo palikti vaiką gyvą, tačiau sargybinis ir toliau ją talžė. Tuomet motina drebančiomis rankomis nuleido vaiką į vandens pilną dubenį ir laikė tol, kol nustojo kilti oro burbuliukai“, – pasakojo jis.

Tuo metu pirmasis Shin Dong-hyuko vaikystės prisiminimas – vieša egzekucija lageryje. Tokį reginį jam tekdavo stebėti du kartus per metus.

Dauguma nužudytųjų – bandę pabėgti kaliniai.

Buvęs lagerio kalinys Kang Chol-Hwanas savo knygoje aprašė vieną egzekuciją – pasmerktojo burna buvo pilna prigrūsta akmenų, kad jis nustotų garsiai įžeidinėti valdžią. Vėliau jis buvo pririšas prie stulpo, į jį šovė trys šauliai. Pirmoji į galvą paleista kulka,kalinį nužudė iš karto, antroji pataikė į krūtinę, trečioji – į liemenį. Kalinys susmuko tiesiai į jam iškastą duobę. „Tai palengvindavo palaidojimą“, – paaiškino jis.

Kartais kitiems kaliniams liepiama pasmerktuosius apmėtyti akmenimis. Šie jį talžo tol, kol nusilupa oda.

Lageriose neretos savižudybės – kai kurie žmonės mato tik tokią išeitį.

Politiniams kaliniams tenka alinančiai dirbti ir kęsti badą, dažnai tenka valgyti tai, ką pavyksta pagauti: žiurkes, varles, gyvates ir vabzdžius.

Už maisto vagystes baudžiama. Lageryje numeris 14 vieną šešiametę pagavo pavogusią penkis kukurūzo grūdus, už tai ją mokytoja daužė per galvą su pagaliu. Visa moksleivių klasė turėjo stebėti mušimą, mergaitei bėgo kraujas iš nosies, ji mirė tą patį vakarą. Lageriuose paplitę ir žiaurūs kankinimai.

Vienas iš baisiausių Shin Dong-hyuko pasakojimų – apie tai, kaip jis išdavė savo paties motiną už tai, kad ji slapčia davė ryžių jo broliui, o ne jam. Vaikinas sargams papasakojo, kad motina ir brolis rengiasi pabėgti. Jeigu taip būtų nutikę, Shin Dong-hyukas greičiausiai būtų buvęs sušaudytas.

Galiausiai jo motinai ir broliui buvo įvykdyta egzekucija, vaikinas prisipažino, kad ją stebėdamas jautė panieką savo artimiesiemas.