Po 14 metų: kaip pasikeitė gyvenimas, laimėjus 58 mln. Lt

„Štai tuomet nervai visai pakriko. Nežinojome, ką daryti. Loterijos biuras jau buvo uždarytas. Louise'os tėvai buvo šoke. O mano mama pamanė, kad aš kaip pokštą atsispausdinau loterijos bilietą. Tuomet paskambinau tėvui ir pasakiau: „Tėti, turiu dvi naujienas – blogą ir gerą. Bloga naujiena yra ta, kad firma penktadienį užsidaro. O gera naujiena yra ta, kad laimėjau loterijoje“, – pasakojo D. Allenas.

Su laiminguoju Allenu straipsnio autorius susitiko „Marygreen Manor“ viešbutyje Brentwoode, Essexo grafystėje. Jis atvyko vienas, tačiau tikrai nėra vienišas. Su Louise'a jie susituokė 2002 metų spalį, augina dvi dukreles – dešimtmetę Louisą ir aštuonerių Grace – ir gyvena visai šalia minėto viešbučio.

Paklaustas, kas būtų, jeigu loterijoje jis būtų laimėjęs trimis mėnesiais anksčiau, jis pripažino, kad dabar pokalbis būtų visai kitoks. „Norėčiau tikėti, kad vis dar būčiau čia, tačiau iš tiesų viskas būtų buvę tikrai kitaip, – sakė vyras. – Būčiau viengungis, gyvenčiau sau laimingas, keliaučiau po pasaulį ir vakaročiau ištisas dienas. Tačiau tuomet viskas pasibaigtų. Mane nupurto šiurpas vien tik pagalvojus, kad po visko šito tektų grįžti į darbą“.

D. Allenui nebereikia dirbti. Bulvariniai laikraščiai mėgavosi antraštėmis apie 26 metų „vienišą“ loterijos laimėtoją (kaip iš pradžių buvo parašyta loterijos organizatoriaus „Camelot“ pranešime spaudai), kuris tapo svajonių laimėtoju. „Tačiau esame atsargūs, bet ne per daug, – sakė milijonierius. – Mėgaujamės gyvenimu, tačiau neišlaidaujame. Bent jau ne taip dažnai“.

O kiek gi jis išlaidavo, kai tik laimėjo loterijoje? „Vienas laikraštis rašė, kad pirmus du mėnesius per dieną išleisdavau 64 500 svarų sterlingų, – juokėsi D. Allenas. – Nelabai suprantu, kaip jie tai paskaičiavo. Bet tai nesunku padaryti. Iš karto po laimėjimo išvykome atostogų į Havajus ir grįžę sužinojome, kad turime dar daugiau pinigų, nes prisidėjo palūkanos. Be to, vis dar turiu tuos užrašus, kur surašėme, ką turėtume padaryti dėl savo šeimos ir draugų. Išleidome nemažai“.

Ar loterijos organizatoriai patarė 26 metų vyrui, kuris neturėjo jokios „milijonieriaus“ patirties? „Tave nuveda į pagrindinę būstinę Watforde ir pristato teisinių firmų ir finansų patarėjų komandą, – pasakojo loterijos laimėtojas. – Jeigu mąstytum apie idealią loterijos laimėtojo palaikymo komandą, tai „Camelot“ tokią turi. Puikų advokatą ir puikų finansų patarėją. Ai, ir tai komandai būtinai turi priklausyti dar vienas asmuo. Mama. Nes mama neleis jums susimauti. Ji bus pirmas žmogus, kuris ateis ir pareikš: „Ką dar čia sugalvojai?!“

Veikiausiai ponia Allen nežino apie savo sūnaus aistrą brangiems automobiliams. Kiek gi jis jau nusipirko nuo tada, kai laimėjo loterijoje? „Esu turėjęs jau 19. Žinojau, kad klausite, – nusišypsojo vyras. – Todėl vakar paskaičiavau. Dabar turime tris. Aš vairuoju „Range Rover Sport“, Louise vairuoja „Range Rover Evoque“. Ir taip pat turime trečios serijos BMW kabrioletą, kurį turime jau dešimt metų. Tačiau vietos tikrai turime“. D. Allenas dar svarsto nusipirkti „BMW i8“ hibridą arba grįžti prie savo senos meilės – „Porsche 911 GT3“.

Pats loterijoje laimėjęs D. Allenas dabar neoficialiai bendradarbiauja su „Camelot“ ir konsultuoja kitus loterijos „aukso puodo“ laimėtojus pirmosiomis savaitėmis po laimėjimo. Ar išlikti anonimais? Ar paskelbti savo vardą? Ir daugeliu kitų klausimų.

O ko jo klausia kiti loterijos laimėtojai? Daug ko. „Nepamirškite, kad tai yra didžiulis šokas bet kam, – pabrėžia D. Allenas. – Pamenu savo spaudos konferenciją. Maniau, kad viskas bus paprasta. Bet tu ateini į sausakimšą salę, kurioje pilna žurnalistų iš viso pasaulio, ir jie nori tau užduoti krūvą klausimų“.

Žurnalisto paklaustas, ką norėtų palikti po savęs, vyras atsakė, kad veikiausiai užtikrinti sotų gyvenimą ateinančioms kartoms. „Tačiau su pinigais ateina ir atsakomybė. Tai nėra tiesiog atostogos ir automobiliai. Pinigai tave subrandina. Pamenu, kai tai suvokiau. Tuomet paaukojau 50 tūkst. svarų sterlingų „London Chest Hospital“ ligoninei, kad čia būtų įrengtas vaizdo konferencijų kambarys, kad gydytojai galėtų tarpusavy bendrauti. Prieš metus, prieš man laimint loterijoje, toje ligoninėje mano tėčiui buvo pakeistas širdies vožtuvas. Tuomet mes dalyvavome Deano Alleno telemedicinos salės, taip jie pavadino tą kambarį, atidaryme. Ten buvo pilna kamerų, visi norėjo interviu, o aš tiesiog norėjau kuo greičiau pasprukti ir nuvykti į „Goodwood“ hipodromą pasižiūrėti bėgimų. Tačiau tuomet sustojau, susimąsčiau ir supratau, kad yra svarbesnių reikalų už žirgų lenktynes“.

D. Allenas papasakojo dar kelias su labdara susijusias istorijas bei apie labdaros projektus. Vienai ligoninei nupirko įrangos, kuri vėliau buvo naudojama gydyti ir jo vyresnę dukrą bei dvi dukterėčias. Jo balse nejaučiamas joks didžiavimasis. Jis tiesiog džiaugiasi, kad pinigai padėjo jo šeimai.

„Ta ligoninė galėjo nusipirkti tą aparatą ir be manęs. Tačiau aš tiesiog galėjau išrašyti čekį ir viskas įvyko daug greičiau. Būtent tai ir yra pats geriausias dalykas“, – sakė D. Allenas.

Pokalbio pabaigoje paklaustas, ar ko nors ilgisi iš senesnio savo gyvenimo, vyras ilgai mąstė ir vėliau atsakė: „Na, kadangi artėja Kalėdos, tai visuomet pasiilgstu kalėdinio vakarėlio savo sename darbe. Bet tai veikiausiai yra vienintelis nedirbimo minusas.“