Lietuvis apie studijas ir gyvenimą laimingiausioje pasaulio šalyje: viskas ne taip, kaip įsivaizduojate

„Toks lietuvių požiūris užprogramuoja absoliučiai kenksmingą suvokimą apie Daniją“, – įsitikinęs informatikos magistro studijas Kopenhagos universitete baigęs ir šiuo metu programuotoju dirbantis vaikinas.

Įsidarbino dar studijų metu

P. Juzeliūnas bakalauro studijas pasakoja baigęs Lietuvoje, tačiau galvodamas apie tai, kur mokslus norėtų tęsti, jis susižavėjo Kopenhagos universitetu.

„Norėjau įgyti daugiau tarptautinės patirties. Studijavau informatiką, pernai sėkmingai universitetą pabaigiau. Šiuo metu dirbu programuotoju „Sap“ įmonėje. Čia pradėjau dirbti iškart, kai atvykau, 2012 metų vasarą. Du metus dirbau studentiškoje pozicijoje (pusę etato, su maksimaliai lanksčiu darbo grafiku). Iškart po studijų krūvį padidinau iki pilno etato. Darbo sąlygos – geros, kolegos – šilti ir draugiški. Nors ir nemoku danų kalbos, tai netrukdo darbui. Nepalikau ir Lietuvos – dažnai atvykstu į Vilnių, domiuosi aktualijomis“, – patikino jis.

Viena aktualija jį gerokai papiktino. Perskaitęs straipsnį „Lietuvio gyvenimas: nei mokosi, nei dirba, o alga – 1,4 tūkst. eurų“, jis kreipėsi į redakciją teigdamas, kad kai kurios straipsnyje išsakytos mintys nėra teisingos.

Paneigė mitus apie gyvenimą Danijoje

„Netiesa, kad „paskaitos vyksta tik po keturias valandas kasdien, tad tikrai studijas gali suderinti su darbu“ – suderinti paskaitas su darbu gali, bet jeigu skirsi vos 4 valandas per dieną studijoms, tai, matyt, studijos tau mažai svarbios. Siūlau paklausti kokio nors biochemijos magistranto, kiek valandų jis ar ji skiria studijoms, ir kaip lengva yra išlaikyti egzaminus“, – straipsnyje išsakytas mintis suskubo paneigti vaikinas.

Jis taip pat nesutinka, kad Danijoje paprasta gauti studentui skirtą 579 eurų stipendiją. Anot P. Juzeliūno, daugeliui dirbančių studentų stipendijų tenka atsisakyti, nes jų pajamos viršija leistiną sumą – daniška stipendija apriboja pajamas.

„Neskaitant tam tikrų išimčių, visos gaunamos pajamos, įskaitant stipendiją, negali viršyti 18 756 Danijos kronų (2 510 eurų) per mėnesį (prieš mokesčius). Taigi, norint gauti stipendiją, mėnesio alga negali viršyti 11 845 Danijos kronų (1 590 eurų) (prieš mokesčius). Šiuo atveju mokesčiai, grubiai tariant, sudarys apie trečdalį pajamų.

Gautos pajamos perskaičiuojamos vieną kartą per metus ir, jeigu jos viršija didžiausią leistiną sumą, stipendiją (ar dalį jos) reikia grąžinti. Grąžintina suma gali būti labai didelė. Todėl patariu studentams pasiskaičiuoti, ar išvis verta gauti stipendiją, ypač jeigu be jos įmanoma uždirbti daugiau“, – sakė jis, pats atsisakęs minimos stipendijos.

Parazitiškai besielgiančių lietuvių nemėgsta

Jį papiktino ir straipsnyje minimas pasakojimas apie vaikiną, kuris pabaigęs studijas gauna danišką bedarbio pašalpą – 1,4 tūks. eurų, tačiau gyvena Lietuvoje ir net nesiruošia ieškoti darbo. Pasak P. Juzeliūno, tai yra sukčiavimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė.

„Danai tokių parazitų, kurie siurbia pašalpą vien tik dėl to, kad galima taip daryti, labai nemėgsta. Tokie žmonės Danijoje yra negerbiami, panašiai, kaip mes negerbiame mūsų piliečių gimdančių vaikus dėl pašalpų. Straipsnyje minimas tinklalapis, prie kurio kasdien reikia prisijungti, yra darbo skelbimų portalas. Prie jo prisijungti būtina, nes bedarbio tikslas ir turi būti susirasti darbą“, – aiškino vaikinas.

Jis taip pat paneigė mitą, kad Danijoje dirbančiuosius labai gina profsąjungos. Anot P. Juzeliūno, yra priešingai – Danijoje kaip niekur kitur lengva atleisti darbuotoją. Tam nereikia net jokių priežasčių.

„Profsąjungos neturi jokios teisinės galios, tik masę ir piniginius resursus. Be to, tam, kad ta profsąjunga paskambintų tavo darbdaviui, reikia jai priklausyti, išbūti joje kažkiek laiko ir nuolat mokėti nario mokestį (studentai gali turėti lengvatą). Dėl to, kad darbuotojas buvo atleistas iš darbo, po teismus paprastai nesitampoma“, – patikino jis.

Paaiškino santykius tarp darbdavio ir darbuotojo

Asmeniškai su atleidimo iš darbo atveju P. Juzeliūnui nėra tekę susidurti, tačiau jis tikina savo darbo vietoje besijaučiantis saugiai – nepriklauso ir jokiai profsąjungai.

„Geri darbuotojai nėra išmetami iš darbo be objektyvios priežasties. Tačiau jeigu darbuotojas dirba prastai, skambutis iš profsąjungos nieko negarantuos. Esu įsitikinęs, kad jei darbuotojas blogai dirba, arba jei jo atstovaujama įmonė susiduria su finansinėmis problemomis ir reikia mažinti etatus, tai yra objektyvi priežastis atleisti darbuotoją. Į profsąjungas geriau žiūrėti kaip į konsultacinę/draudimo bendrovę, kuri gali patarti darbo sutarties klausimais, įvertinti siūlomą atlyginimą ir, kritiniu atveju, nusamdyti advokatą, padengti tam tikras išlaidas. Tačiau profsąjunga neturi įgaliojimo pakeisti darbdavio sprendimo, net ir jeigu tai pakenktų darbovietės reputacijai.

Kaip profsąjungų darbo pavyzdį pateiksiu minimalios mėnesio algos supratimą Danijoje. Įstatymiškai, MMA dydis čia nėra apibrėžtas. Išvis, nėra tokios MMA sąvokos. Tačiau darbdaviai priklauso darbdavių asociacijoms, o darbuotojai – profsąjungoms. Darbdavių asociacijos turi tam tikrus susitarimus su profsąjungomis, kurie gali apibrėžti MMA, darbo valandas. Darbdavio atsakomybė – vykdyti šiuos įsipareigojimus, ir jeigu jie nėra vykdomi, tuomet, žinoma, darbuotojas turi teisę paduoti darbdavį į teismą“, – aiškino vaikinas.

Kodėl Danijoje gyventi gera?

Jam juoką kelią ir teiginiai, kad Danijoje gyventi gera, nes tiesiog jauti, kaip valstybė tavimi rūpinasi.

„Suprask, Lietuvoje (dar geriau – Amerikoje) valstybė tavimi nesirūpina. Kas yra ta mistinė „valstybė“, ir kieno dalis tu esi? Visuomenė yra kuriama žmonių ir kiekvieno individo indėlis sukuria tam tikrą gerovę. Iš lempos tai neatsiranda. Nesuprantu, kaip galima atskirti sąvokas „aš“ ir „visuomenė“, lyg tai neturėtų nieko bendro“, – piktinosi vaikinas.

Anot jo, Danija yra liberali šalis. Pagrindinėmis danų vertybėmis jis įvardijo laisvę ir pasitikėjimą.

„Šiomis vertybėmis paremta čia gyvenanti visuomenė ir to negalima pamiršti čia gyvenant. Bet koks ėjimas prieš šias vertybes, ar tai būtų smulkus sukčiavimas gaunant pašalpą (kas sukelia nepasitikėjimą), ar ataka prieš žodžio laisvės gynėjus, sukels didelį pyktį.

Išskirtinis danų bruožas – atvirumas naujoms idėjoms ir inovacijoms. Tai įrodo pasaulio banko padarytos išvados 2015 metams – Danija „Doing Business“ reitingų lentelėje užima garbingą ketvirtą vietą pasaulyje pagal tai, kaip lengva joje kurti ir plėtoti verslą. Tokia aukšta pozicija įrodo, kad šalyje yra kryptingai daromos strategiškai svarbios reformos“, – pasakojo jis.

Nori suteikti galimybę maksimaliai realizacijai

Vis dėlto P. Juzeliūnas patikino, kad išoriškai gyvenimas Danijoje yra panašus į gyvenimą Lietuvoje.

„Kadangi Lietuva geografiškai nėra toli, nėra ir labai didelių kultūrinių skirtumų tarp, sakykime, Danijos ir Lietuvos studentų. Danai gali pasirodyti kiek uždaresni, bet tai yra normalu – jie uždari ne dėl to, kad jiems nepatinka bendrauti, o dėl to, kad jie nenori kažkam be reikalo trukdyti“, – patikino jis.

Kalbėdamas apie Danijoje išgarsėjusią gerovės sistemą („welfare“), jis pabrėžė, kad vis dėlto jos pirminis tikslas yra suteikti galimybę kiekvienam individui save maksimaliai realizuoti.

„Tai suteikia daugiau laisvės eksperimentavimui ir savęs išbandymui. Bet koks naudojimasis sistemos suteikiamais privalumais dėl kitokių tikslų (pavyzdžiui, gyvenimas iš daniškos pašalpos Lietuvoje) yra vertinamas neigiamai ir sistemos kritikai nuolat tai pabrėžia. Būtent todėl reaguoju neigiamai į tam tikrus tautiečių pasisakymus, neva studijuoti Danijoje verta vien dėl socialinių garantijų. Šitos garantijos yra tik priemonės, kurių nevalia iškelti kaip tikslo“, – sakė jis.