Pesimizmas kaip amžina religija: „Kas gali būti absurdiškiau ir juokingiau už garvežius, važiuojančius dvigubai greičiau už pašto karietas?“

Žmonėms reikės dirbti mažiau žemės, kad išsimaitintų. Žinoma, didės uraganų ir kitokių klimato kaitos sukeltų nelaimių. Bet uraganų padaryta žala labiau priklauso nuo turto ir oro prognozių nei nuo vėjo greičio. 2007 m. aukščiausios kategorijos uraganas smogė gerai pasirengusiam Jukatanui ir nieko nepražudė, o kitais metais panašus uraganas prastai pasirengusioje Birmoje pražudė 200 tūkst. žmonių. Dėl visuotinio atšilimo maliarija, erkių platinamos ir kitos tropikų ligos plinta į šiaurę. Bet pagal vieną tyrimą nutukimas pražudo dvigubai daugiau žmonių nei klimato kaita. Net jei klimatas atšils tiek, kiek pranašaujama, dauguma žmonių bus tokie turtingi, kad išgalės kažko dėl to imtis. Tačiau žiniasklaida, mintanti iš bauginančių straipsnių, pesimistus laiko išminčiais.

Labiau tikėtina, kad žmonių ir ekosistemų gerovę pagerins šiltesnis ir turtingesnis pasaulis nei šaltesnis ir skurdesnis. Klimato kaita labiausiai smogs neturtingiesiems. Bet jie labiausiai kenčia ir dėl didelių energijos kainų šaltesniame klimate. Kad ekonomika nesustotų, reikia daugybės vatų energijos, o jų pagrindinis šaltinis yra iškastinio kuro deginimas, kuris šildo klimatą. Bet atominė, biokuro, vandens, vėjo, saulės energija yra daug brangesnė. Tikėtina, kad ateityje saulės šviesos pagalba išgausime vandenilį tiesiogiai iš vandens kopijuodami fotosintezę ir jį deginsime, panaudosime kitas technologijas ir spartėjanti klimato kaita sustos ir šio amžiaus gale pasaulis gyvens geriau nei dabar.

Nesibaigia dejonės, kad šiuolaikinis jaunimas yra neraštingas, savanaudis, trokštantis viską gauti veltui, per daug įnikęs į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, kurie jaunimą atbukina ir palieka be moralės, vaizduotės ir pasekmių suvokimo. „Dabar jaunimas…“ − dūsauja seneliai. Tačiau jaunimas elgiasi pagal tas taisykles, kurias jam sukuria suaugusieji, visuomenė. Vaiko, kuris į mokyklą atsineša mobilųjį telefoną ar kompiuterį, kuris klasėje žinutėmis ar elektroniniais laiškais bendrauja su draugais gal net kitame žemyne, negalima mokyti taip, kaip aš buvau mokomas. Jei švietimo sistema ir mokytojai nesugeba keistis − tai jų bėda.

Vyksta amžinas gyvenimo ciklas, amžinas konfliktas tarp kartų ir laipsniškas šių konfliktų sprendimas. Aš dažnai stebėjausi, kokie žinių trokštantys vaikinai ir merginos ateina į Vilniaus universitetą, turintys daug daugiau informacijos ir patirties nei mano studijų laikais. Niekuo nėra ypatingas šiuolaikinis jaunimas. Jis kuria verslą, daugiau mokosi ir dirba sudėtingesnius darbus nei bet kuri kita karta. Jonizuojančios radiacijos dozė, kurią jaunimas dabar gauna dėl ginklų bandymo ir nelaimių atominėse jėgainėse, yra 90 proc. mažesnė, nei mes gavome 7-ajame dešimtmetyje rusams sprogdinant atomines bombas atmosferoje Naujojoje Žemėje, ir sudaro mažiau nei 1 proc. natūralios gamtinės radiacijos fono.

Pesimizmas gimdo kolektyvinį nenorą tikėti, kad gyvenimas gerėja. Tačiau sau žmonės to netaiko. Jie mano, kad gyvens ilgiau, daugiau keliaus, patys, jų vaikai ir vaikaičiai išliks sveiki. Nors asmeniškai žmonės yra optimistai, visuomeniškai jie − pesimistai, į visuomenės ir žmonijos ateitį jie žiūri niūriai. Ir taip yra todėl, kad žmonės bijo rizikuoti − intuityviai daug labiau bijo prarasti pinigų, nei nori tą pačią sumą laimėti. Pesimizmo genai gali būti dažnesni už optimizmo genus. Vyresni žmonės pesimistiškesni ir labiau paniurę. Iš to pelnosi žiniasklaida ir kai kurios organizacijos, išnaudodamos žmogaus prigimties pesimizmą.

Jokia labdaros organizacija negauna pinigų skelbdama, kad gyvenimas gerėja. Joks žurnalistas neatsiduria pirmajame laikraščio puslapyje rašydamas apie gerėjantį gyvenimą. Gera naujiena nėra naujiena, todėl žiniasklaida mėgaujasi straipsniais apie įvykusias ar artėjančias nelaimes. Vienintelis būdas nugalėti pesimizmą būtų užprogramuotas žmogaus prigimties pakeitimas. Kol žmonės dauginsis lytiniu būdu, ir kiekviena nauja karta viską pradės iš pradžių, kiekvienas kūdikis pradės savo gyvenimą su paveldėtais polinkiais ir instinktais, susiformavusiais technologiškai labiau atsilikusiais laikais. Todėl visada bus teisingas posakis: „Mano laikais viskas buvo kitaip.“

Penki Lietuvos profesoriai knygoje „Nerimas“ (2012) nagrinėja grėsmes Lietuvai ir jų pasekmes. Tas nerimas, anot Viktorijos Daujotytės, kyla todėl, kad „žmogaus pasaulis yra trapus. Trapus iš pačios savo esmės − iš žmogaus pažeidžiamumo, laikinumo. Iš bejėgiškumo gamtos stichijų akivaizdoje. Iš nedidelių galimybių protingai susitvarkyti gyvenimą, sukurti gerai veikiančias demokratines struktūras.“ O filosofas Arvydas Šliogeris labai pesimistiškai piešia Lietuvos ateitį. Jis mano, kad „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies“, t. y. jos greitai nebeliks. Jam atrodo, kad didelis blogis yra globalizacija, tarsi Lietuva turėtų atsitverti nuo sparčiai kintančio pasaulio, kaip atsitvėrė Šiaurės Korėja.

Bet kuo ji virto atsitvėrusi − gerai žinome. A. Šliogeris sako: „Globalizacijos malūnas beabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą“. Pasaulis šiame šimtmetyje neatpažįstamai pasikeis, bet niekas nenorėtų, kad žiemą vėl važinėtume rogėmis ir sėdėtume prie žibalinių lempų, kaip mano vaikystės laikais. Profesorius didžiausią blogį įžiūri žiniasklaidoje, kurią vadina Ekranu. Cituoju jo mintį: „Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo − pavergti žmogų, visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti. …Vienintelis būdas nebūti nušluotam informacijos lavinos ar nebūti prarytam informacinio melo drakono − sunaikinti Ekraną, „kuris dar formuoja ir netikrą visuomenės elitą ‒ teigia Šliogeris. Šliogeris mano, kad „apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos.“ Mūsų žiniasklaida daugiausia skleidžia ne tas žinias, kokių ir aš norėčiau, bet ją reikia taisyti, o ne sunaikinti.

Ne tie žmonės Lietuvoje vadinami ir elitu. Kad Lietuva išliktų, anot A. Šliogerio, turi būti „įsteigtas aristos ugdymo universitetas, nepriklausomas nuo dabartinės pseudouniversitetinio pseudomokslo ir pseudomokymo sistemos, nes masinis aukštasis mokslas tuos pseudouniversitetus pavertė diplomuotų tamsuolių konvejerinės gamybos fabrikais. […] Mano paties liūdna patirtis rodo, kad dabartiniai pseudouniversitetai tik prisideda prie masinės demoralizacijos. […]

Jeigu toks aristos universitetas nebus įsteigtas, galima ramiai tarti, kad po penkiasdešimties metų Lietuvos vardu vadinama bendruomenė nebeegzistuos.“ Iš dešimčių Vakarų ir Rytų šalių universitetų, kuriuose teko lankytis, daugelyje jų plėtoti bendrus mokslinius tyrimus, Vilniaus universitetas nėra blogesnis, o jame plėtojamas mokslas tikrai nėra pseudomokslas, jei kasmet keli šimtai mokslinių straipsnių skelbiami geriausiuose pasaulio žurnaluose, jei mūsų mokslininkai kaip lygūs tarp lygių plėtoja bendrus mokslo projektus su dešimtimis pasaulio universitetų. Ir Lietuvos vardu vadinama bendruomenė tik tobulės. 200 metų panašus pesimizmas dominavo knygose ir laikraščiuose, nors dažniau teisūs buvo optimistai. Nors pesimistai nieko nesukūrė, tačiau jie yra liaupsinami ir apdovanojami, o jų padarytos klaidos pamirštamos.

Ar filosofų pesimizmas nėra pavojingas? Gali būti, nes šiuolaikiniai filosofai dažnai vadovaujasi ne mokslo žiniomis, o nuojauta. Užuot jautę, kad esame prie naujo nuostabaus žemyno, kupino perspektyvų ir galimybių slenksčio, jie jaučiasi taip, tarsi būtų perpildytoje Titaniko gelbėjimosi valtyje šaltoje audringoje jūroje, kovodami dėl galimybės pasilikti valtyje ir pasirengę neleisti į ją įlipti kitiems skęstantiesiems. Kas bus tada, jeigu jų minčių įtakoje žmones dėl ateities pasaulio apims nevilties, baimės ir įtarumo košmarai, jeigu žmonėms įteigsime, kad valdymą perims veltėdžiai, plėšikai ir apgavikai, jeigu bus vadovaujamasi tik išgyvenimo principu, o teisybė bus tik stipriųjų pusėje? Nuojautos pavojingesnės už idėjas, nes jos nepasiduoda racionaliam įvertinimui. Jei mūsų pasaulį apimtų tokios pesimistų nuojautos, tai viskas, ką jos gali sukelti, gali tapti tikrove. Ne globalizacija ar žiniasklaida kelia pasauliui pavojų, o tai, kad mes neracionaliai elgdamiesi atsidūrėme prie ekologinės krizės slenksčio, nesuvokdami, kaip prasmingai gyventi tausojant išteklius, kad neturime kosmologijos, suteikiančios gyvenimui prasmę. Tai ar reikėtų klausyti pesimistų?

Kartais reikėtų. Pavyzdžiui, gąsdinimai dėl plonėjančio ozono sluoksnio šiaurinėse platumose padėjo uždrausti chloro ir fluoro karbonatų išmetimą į atmosferą, nors ultravioletinės spinduliuotės, praeinančios pro ozono sluoksnį, intensyvumas čia nesiekia net 0,02 proc. spinduliuotės, kurią patiria tropikų žmonės. Be to, naujausi tyrimai rodo, kad kosminiai spinduliai yra svarbesnė ozono skylės priežastis nei chloras. Yra ir akivaizdžių priežasčių, dėl kurių verta nerimauti − transporto kamščiai miestuose, žmonių nutukimas ir kitos, bet jos yra dėl mašinų ir maisto gausos ir mūsų protėviai būtų tik pasijuokę iš jų.

Ne kartą žmonija per mažai įsiklausė į intelektualų nerimą, pavyzdžiui, dėl komunizmo, fašizmo ir „Al-Qaedos“ grėsmės, ir brangiai sumokėjo. Sumoka ir už nepamatuotą optimizmą. Mano karta brangiai sumokėjo, klausydama mitų apie brandų socializmą, šviesų komunizmo rytojų ir kapitalizmo grėsmę. Panašiais mitais ir dabar maitinama rusų tauta. Dar pasaulį alina kenkėjai, kurstantys karus, reikalaujantys tautų paklusnumo, kuriantys biurokratijas, valdžios elitas, lobstantis kitų žmonių sąskaita ir sukčiaujantis ir taip didinantis pesimizmą. Nepaisant to, kolektyvinis žmonijos intelektas pasiekė precedento neturintį lygį.

Pranašauti ateitį remiantis prielaida, kad nevyks mokslo ir technologijos pažanga, ir regėti ją siaubingą, − nedidelė gudrybė. Ateitis iš tikrųjų būtų liūdna, jeigu liautųsi atradimai ir išradimai arba pasaulį užvaldytų kokia nors kvaila idėja, kaip kartais užvaldo tik kurią nors šalį. Niekam tikę vadai vis dar gali sugriauti Žemės klestėjimą. Kol kas jie veikia lokaliai, bet vienas iš jų, sužlugdęs savo šalį, gali pradėti veikti globaliai.

Tuo labiau, kad Europa kol kas išgyvena ne tiek ekonominius, kiek socialinius, moralinius ir politinius sunkumus. Ne globalizacija ar žiniasklaida, o suplanuotas ar atsitiktinis atominių ginklų panaudojimas kelia didžiausią šio šimtmečio pavojų žmonijai. Nuostabu, kad jau daugiau nei 60 metų jie nenaudojami, bet laikrodis tiksi, jis rodo vos keletą minučių iki dvyliktos. Bet pesimistai gąsdina viskuo, net tuo, kad į Saulės sistemą įskries dar viena žvaigždė (tokia tikimybė tolimoje ateityje yra), kuri sukels gravitacijos sumaištį ir į Saulės sistemos vidų pasipils kometų lietus.

Mūsų, kaip biologinės rūšies esminė problema yra ta, kad, norint išsaugoti tai, ką turime, reikia visą laiką keistis. Todėl labiau tikėtina, kad klestint žmonių ir idėjų mainams ir specializacijai, Žemėje toliau vystysis kultūra, tobulės technologijos, nyks skurdas, atsitrauks ligos, plis laisvė, gerės aplinka, klestės pažinimas ir daugės laimės. Elektroninė revoliucija suteiks naują formą įvairiai veiklai − atsiras nauji bendruomeniniai ryšiai, nauji virtualūs santykiai, naujos švietimo formos, nauji medicinos pagalbos teikimo būdai, nauja politinė tikrovė ir net naujos karo formos. Daugelis dalykų bus tvarkoma pirštu palietus ekraną arba mintimis, perduodamomis per implantuotą kaukolėje lustą. Namai taps elektronikos zonomis, kuriose apšvietimas, šildymas, maisto gaminimas, signalizacija, ir visą sieną dengiantis televizoriaus ekranas bus valdomi balsu ar mintimis, o patys namai bus valdomi robotų.

Technologijos atsineš ir pažeidžiamumą bei riziką. Ir aš ne kartą rašiau, kad kai kurios moderniosios technologijos, pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų, belaidžio interneto kompiuterių elektromagnetiniai impulsai arba asbestas, nanodalelės ir kai kurie cheminiai gaminiai gali pakenkti žmogui ir reikia vengti jų pernelyg didelio poveikio. Rašiau ne dėl pesimizmo, o skleidžiau mokslo jau įrodytas tiesas.

Naujausia informacijos priemonė − internetas − tapo mūsų langu į pasaulį ir save, formuoja tai, ką ir kaip matome, jis mus keičia kaip individus ir visuomenę, skleidžia žinias ir blogybes į nervų sistemą. Kompiuterio ekranas jau daugelį iš mūsų valdo. Internetu apsiperkame, apmokame sąskaitas, rezervuojame bilietus, siunčiame sveikinimus, skaitome ir rašome elektroninius laiškus. Internetas tapo universaliąja priemone informacijos, plūstančios per akis ir ausis į smegenis. Jis teigia stulbinamą naudą žmonijai, surenka ir sutelkia žinias bei idėjas, pasklidusias po pasaulį taip plačiai, kad vargu ar kas kitaip galėtų jomis pasinaudoti. Žinoma, internetas neigiamai veikia sugebėjimą susitelkti ir mąstyti. Kai kas liovėsi skaityti knygas, neteko kantrybės ilgiems argumentams, visą norimą informaciją nori ir gali gauti kuo greičiau.

Todėl pasikeitė mąstymas. Žmonės priprato prie interneto teikiamų paslaugų ir tapo nuo jų priklausomi. Kinta smegenų funkcionavimo būdas. Smegenys reikalauja peno, kokį teikia internetas, ir kuo daugiau jas maitini, tuo darosi alkanesnės − trokšta patikrinti elektroninį laišką, „paguglinti“. Internetas verčia mus panašiais į didelės spartos duomenų apdorojimo mašinas. Netenkame senųjų smegenų. Nuolatinis keitimasis, sudėtingumo didėjimas (atomai integruojasi į molekules, molekulės į ląsteles, ląstelės į organizmus, šie darosi vis sudėtingesni), kolektyvinis ir kaupiamasis intelektas suka klestėjimo variklį. Informacija yra produktas. Kuo daugiau informacijos galime pasiekti ir kuo greičiau pajėgiame išgryninti jos esmę, tuo produktyvesniais mąstytojais tampame. Todėl nesuprantamas filosofo Šliogerio noras „sunaikinti Ekraną“. Tuo labiau, kad pasaulio knygos sparčiai skaitmenizuojamos ir tikėtina, kad Google bus didžiausios pasaulio bibliotekos savininkė, o jos skaitmenizuotos knygos internetu akimirksniu pateks į kiekvieno internetą turinčio vartotojo ekraną.

Žmogus sukūrė tokį gyvenimo patogumą ir prabangą, kurių jokios kartos neįsivaizdavo. Jis kolonizavo kiekvieną gyvenamą Žemės kampelį ir ištyrinėjo negyvenamą, pakeitė pasaulio vaizdą, genetiką, cheminę sudėtį, apsupo save ypatingais atomų dariniais, vadinamais technologijomis, kuriais nuolat kintame, atradinėjame. Intelektas tapo kolektyvinis ir kaupiamais, įvyko idėjų evoliucija, idėjos susitinka ir poruojasi. Jungtinių Tautų duomenimis, per 50 m. skurdo lygis sumažėjo labiau nei per ankstesnius 500 m., daugiau nei 90 proc. tų, kurie laiko save vargšais, turi elektrą, vandentiekį, šaldytuvą, televizorių, telefoną, automobilį.

Vidutinis lietuvis su šiandieninėmis pajamomis tik prieš 50 metų būtų turtingiausias žmogus, bet už jokius pinigus nebūtų galėjęs nusipirkti interneto ar mobilaus telefono. Mainai, specializacija ir darbo pasidalijimas leidžia dirbti mažiau ir turėti daugiau. Vos mostelėjęs ranka ar paskambinęs telefonu galite gauti daugiau, nei būtų suteikę 500 faraono tarnų. Žmogus pertvarko pasaulio atomus, elektronus ir fotonus taip, kad užmojai virsta galimybe. Šiame amžiuje tapsime panašūs į dievus, galėdami mintimis valdyti pasaulį, skaityti kitų mintis, minties galia judinti daiktus, keisti pasenusius organus dirbtiniais ir net kurti tokias gyvybės formas, kokių Žemėje nebuvo. Tų galių, primenančių dieviškąsias, suteikia mokslas. Daugelis žmonių dabar nešioja savo kišenėje didesnę skaičiavimo galią nei prieš porą dešimtmečių ji būtų tilpusi ant stalo. Klavišo paspaudimu ji sujungia tolimiausias pasaulio dalis. Mokslas ateitį paverčia dabartimi. Todėl manau, kad ateitį lems ne pesimizmas, bet kolektyvinis žmonijos intelektas.

Prof. Jonas Grigas, LRT KLASIKOS laida „Radijo paskaitos“, LRT.lt