Pietų ašigalį traktoriumi pasiekusi olandė M.Ossevoort apsilankė Lietuvoje: „Tereikia ryžto“

Pakartojo beveik 60 m. istoriją

Kelionę pradėjusi 2005 m. Olandijoje, tyliame gimtajame miestelyje, M.Ossevoort užsibrėžė tikslą pasiekti piečiausią Afrikos tašką. Iššūkius mėgstanti olandė traktoriumi apkeliavo 22 šalis Europoje ir Afrikoje. Keliaudama ji vykdė „Tractor Girl“ projektą, kuriuo norėjo sukurti tikrą (tikro gyvenimo) nuotykių istoriją apie svajonių turėjimą ir realų jų įgyvendinimą.

„Buvau tik baigusi mokslus. Neturėjau šeimos. Jei nepadarysi dabar, nepadarysi niekad. Tai – tavo gyvenimo iššūkis“, – sau pasakė Manon.

Po ketverių metų buvusi aktorė pasiekė Keiptauną Pietų Afrikos Respublikoje. Tačiau jau tada ji buvo apsisprendusi tęsti kelionę ir pasiekti Pietų ašigalį bei tokiu būdu pakartoti garsiąją 1958 m. sero Edmundo Hillary, kuris taip pat įkopė į Everestą, ekspediciją. Tad „ANTARCTICA 2“ kelias yra beveik 60-ies metų istorijos tęsinys.

Deja, M.Ossevoort viltys kuriam laikui sudužo: po ketverius metus trukusios kelionės į Afrikos pietus, ji pavėlavo į iš Keiptauno į Antarktidą plaukusį laivą, o tai reiškė ketverių metų pertrauką. Vis dėlto šiai užsispyrusiai moteriai pavyko rasti naujų rėmėjų, todėl ji sugrįžo, kupina dar didesnio ryžto.

2014 m. gruodžio 9 d., praėjus 9 metams nuo projekto pradžios, nuotykių ieškotoja Manon, dar žinoma kaip „Traktoriaus mergina“, šia transporto priemone pasiekė geografinį Pietų ašigalį. Iš viso ji įveikė daugiau nei 38 tūkst. kilometrų: kirto Europą, Afriką ir speiguotus Antarktidos ledynus.

„Tai išties jaudinama – esu labai laiminga“, – M.Ossevoort sakė naujienų agentūrai AFP, paskambinusi palydovinio ryšio telefonu tuojau po to, kai pasiekė Pietų ašigalį ir įgyvendino dešimtmetį brandintą svajonę.

Su traktoriumi – daugiau nuotykių

Paklausta, kodėl pasirinko keliauti lėtu traktoriumi, M.Ossevoort pabrėžė, jog yra kilusi iš kaimiškų vietovių, tad ši transporto priemonė jai – nesvetima. 

„Važiuojant traktoriumi daugiau pamatai. Juk jis juda 5–20 km/val. greičiu. O ir važiuoti su juo gali visur. Viską įveikti. Štai dykumoje gelbėjau ne vieną įklimpusį autobusą“, – nuotykius ėmė pasakoti olandė.

Rodydama dykumos nuotraukas ji juokavo, kad visi pakeliui sutikti afrikiečių traktoriukai, net ir patys seniausi, buvo greitesni už jos galingą traktorių.

Paklausta, kaip ją sutiko konservatyvių Afrikos šalių gyventojai, Manon patikino, jog dvejopai: vyrai – entuziastingai, moterys – santūriai. Jos stovėdavo oriai, žiūrėdavo į teigiamai pamišusią vairuotoją ir pripažindavo sau bei kitiems: tokį nuotykį gali sukurpti tik dailiosios lyties atstovė, nes tam reikia daug kantrybės, o vyrai jos neturi.

„99 proc. sutiktų žmonių buvo malonūs“, – reziumavo Manon.

Sunkiausiomis minutėmis ji vis sutikdavo įkvėpusių ją žmonių, o patirti nuotykiai neleisdavo ilgai liūdėti. Štai Tanzanijoje M.Ossevoort sužinojo apie žiurkes, kurių pareiga – aptikti minas. Teko jai į gimdymą pavėžėti ir pakelėje sutiktą nėščią afrikietę. Artimiausia ligoninė pasirodė besanti už 70 km. 

Policininkai Afrikoje dažniausiai rodydavo specialius taikos ženklus ir praleisdavo ją su traktoriumi visur. Tačiau labiausiai olandei įsiminė kelionė per užšalusį vandenyną bei Antarktidos žemyną.

Pietų ašigalyje nulipdė senį besmegenį

„Jausmas išties magiškas – pasiekti, kad tai įvyktų, ir atvykti čia!“ – Pietų ašigalyje džiaugėsi keliautoja. 

16 dienų trukusi 2,5 tūkst. kilometrų kelionė per didžiausią pasaulyje vientisą ledo masę nuo Rusijos Novolazarevskajos bazės iki ašigalio buvo sunki. Važiuodama dideliu raudonu traktoriumi „Massey-Ferguson“ smarkiai raižytu Antarktidos ledyno paviršiumi vidutiniu 10 km per valandą greičiu olandė jautėsi „tarsi jodama rodeo rungtynėse“.

M.Ossevoort sakė, kad blogiausia kelionės dalis, kai „vairavau ištisas valandas ir negalėjau važiuoti didesniu negu 0,5–5 kilometrų per valandą greičiu“.

„Tačiau labiausiai nerimavau, kad ekspedicija gali įstrigti, jeigu sąlygos bent truputėlį pablogėtų“, – pripažino ji.

Keliaudama M.Ossevoort surinko tūkstančius popieriaus lapelių su Europoje ir Afrikoje sutiktų žmonių svajonėmis, norais ir žinutėmis. Keliautoja sudėjo šiuos lapelius į senį besmegenį, kurį nulipdė pasiekusi piečiausią planetos tašką. Devynerius metus trukusi 38 tūkst. kilometrų kelionė finišavo.

„Manau, tai geriausias nuotykis traktoriumi, kokį tik įmanoma sugalvoti“, – teigė nutrūktgalviškoji olandė. 

Apsilankė Lietuvoje

Žemės ūkio technikos kompanijos „East West Agro“ (EWA) šventėje Kaune vasario 23 d. dalyvavusi M.Ossevoort teigė, jog vairuoti traktorių išmoko greitai. 

„Mano kaime vyrai moterims to daryti neleido. Tad besiruošdama ekspedicijai, mokytis pradėjau nuo nulio. Tai buvo įgūdžių reikalaujantis iššūkis. Nes kai įstringi sniege, besisukdami vietoje ratai suplūkia jį į vandenį, o vanduo žemoje temperatūroje greitai virsta į ledą. Tuomet tu bandai išvažiuoti iš itin slidžios duobės“, – prisipažino M.Ossevoort.

Stovėdama bei pozuodama fotografams prie „MF 5600 Antarctica“ – to paties traktoriaus, kuriuo ryžtinga moteris pasiekė rekordą, – Manon ėmė pasakoti tai, ką jai teko iškęsti.

„Sudane svilino 50 laipsnių karštis, o važiuojant ledu buvo beprotiškai šalta. Temperatūra siekė 59,2 laipsnio žemiau nulio. Gavau puikų patarimą – pakaitinti sniegą. Tuomet apie traktorių apibėgdavau septynis ratus, lįsdavau į miegmaišį ir šildydavausi karšto vandens buteliu. Karšti garai taip pat leido bent kiek išsimiegoti. Buvo sustreikavusi ir traktoriaus sistema“, – teigė ji.