Daugiabučių gyventojai kasmet paliekami be karšto vandens: kodėl turime taip kankintis?

Specialistai sako, kad vienintelė alternatyva – laukti, kol pratrūks vamzdis ir tik paskui jį taisyti, o tai – didesnė blogybė.

Tokiomis dienomis norint nusiprausti yra dvi išeitys: pasišildyti vandens ir juo apsipylinėti, arba prašytis pas draugus.

Prie centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos prijungtų namų gyventojams karštas vanduo paprastai išjungiamas dienai ar kelioms.

Tačiau jeigu atliekant šilumos trasų hidraulinius bandymus aptinkama gedimų – žmonės be karšto vandens priversti gyventi žymiai ilgiau.

Vilniaus miesto savivaldybės Šilumos ir vandens ūkio skyriaus laikinasis vedėjas Kęstutis Karosas 15min patikino, kad bandymų išvengti neįmanoma.

Pasak jo, Vilniaus vamzdynų ilgis – 720 kilometrų, o norint užtikrinti, kad per artėjantį šildymo sezoną nei viename iš jų nenutiks avarija ir ištisi namai neįšals į ledą, kiekvieną trasą reikia išbandyti.

Atliekant hidraulinius bandymus vamzdžiuose padidinamas slėgis, o paskui žiūrima, ar jie atlaikė.

„O tų defektų visada naujų atsiranda. Visai neseniai buvo viename vaikų darželyje sutrūkusi trasa, reikėjo remontuoti, tačiau tai yra normalus pasirengimas“, – pabrėžė pašnekovas.

Netvarkoma mašina vieną dieną sustoja

„Yra du keliai: vieni važiuoja mašina tol, kol ji sustoja, o kiti kas kažkiek laiko vis nuvaro į taisyklą, kad patikrintų, ar viskas gerai, ir, jei reikia, pataisytų. Šilumos tinklai renkasi antrąjį būdą“, – teigė Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Šilumos ir atomo energetikos katedros mokslininkas Juozas Gudzinskas.

Jis pabrėžė, kad vamzdynai nuo temperatūrinio įtempimo ilgėja arba trumpėja, ilgainiui juose pasireiškia korozija, todėl niekas negali užtikrinti, kad prieš keletą dešimtmečių pakloti vamzdžiai ilgą laiką tarnaus patikimai.

Anot K.Karoso, Vilniuje yra trasų, paklotų dar 1970 metais.

Pasak jo, per pastaruosius 15 metų „Vilniaus energija“ atnaujino apie 160 kilometrų vamzdynų. Keitimo darbai vykdomi pačiose seniausiose trasose, kurių būklė lemia daugiausiai nuostolių. Pakeisti viską iš karto, anot pašnekovo, daug kainuotų, ir tai atsilieptų gyventojų piniginėms.

Skandinavijoje prie dienų be karšto vandens visi įpratę

K.Karosas teigė, kad tvarka, kai kasmet gyventojai po kelias dienas neturi karšto vandens, nustebintų, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos gyventojus, nes šioje šalyje namai šildomi individualiai.

Tačiau ten, kur yra centralizuota šildymo sistema, visi prie tokių nepatogumų yra įpratę.

„Pavyzdžiui, Skandinavijoje viskas yra taip pat, kaip pas mus. Miestai turi centralizuotą šilumos tiekimo sistemą ir jos yra visiškai analogiškos mūsiškėms. Visi šia sistema džiaugiasi – tai yra turbūt pats geriausias tiekimo būdas, ten tikrai niekas nenustemba, kad kelis dienas per metus to karšto vandens nėra ir visi prie to yra pripratę“, – teigė K.Karosas.

Anksčiau karšto vandens laukdavo dvi savaites

Pasak J.Gudzinsko, prieš kelerius metus būdavo įprasta, kad karštas vanduo netiekiamas net dvi savaites.

Tačiau dabar šilumininkai elgiasi protingiau: tikrinimo darbus vykdo atskirais ruožais. Jei gedimų neaptinkama, būna, kad karšto vandens tiekimas atnaujinamas dar tą pačią dieną. Tiesa, jei atlikus bandymus vamzdis kur nors įtrūksta, kartais jį būna sunku atrasti, užtrunka ir jo lopymo darbai, todėl gyventojai be vandens paliekami ilgiau.

Pašnekovas pabrėžė, kad tikrinti vamzdyną šilumininkus įpareigoja teisės aktai: „Reikalavimai yra tam, kad kai ateis žiema ir bus už lango 25 laipsniai šalčio, viskas nesustotų kaip ta neremontuota mašina. Jei nedarytume bandymų vasarą, tada tik pas poną Dievulį galėtume paprašyti užsakę mišias, kad žiemos metu neatsirastų koks nors gedimas.“

Jis pridūrė, kad žmonės dėl to neturėtų pykti ir priminė kas 2006 metų pirmosiomis sausio dienomis darėsi Telšiuose, kai, trūkus vamzdžiui, didžioji dalis namų Telšiuose liko be šildymo. Tuomet butuose trūkinėjo kanalizacijos vamzdžiai, sprogo radiatoriai, kai kur dingo elektra, nuotekos užtvindė kambarius ir rūsius.

J.Gudzinskas pabrėžė, kad reikia turėti omenyje ir tai, kad vamzdynai mūsų šalyje pakloti sovietmečiu, kuomet negaliojo griežtos normos: „Jei viskas būtų paklota naudojant šių laikų technologijas, manau, kad būtų galima apsieiti be kasmetinio tikrinimo.“

Jis taip pat sakė, kad šilumininkai yra savo profesijos mylėtojai, kurie labai stengiasi viską atlikti kuo geriau ir žmonių be reikalo nekankina be šilto vandens.

„Jei įsidarbina tokie, kurie sako „kaip bus taip“, jie ilgai nepadirba ir išeina“, – teigė pašnekovas.