Švedijos profesorius įsitikinęs: naujasis Lietuvos įstatymas dar labiau padidins emigraciją

Lietuvoje, kur per krizę iš darbo „savo noru“ be jokių kompensacijų išėjo šimtai tūkstančių darbuotojų ir kur darbdavių gąsdinimai darbuotojams yra labiau norma nei išimtis, socialdemokratų vadovaujama centro kairioji koalicija ketina priimti naują Darbo kodeksą.

Naujasis teisės aktas palengvins darbuotojų atleidimą, sutrumpins įspėjimo terminus, sutrumpins kasmetines atostogas, numatys didesnius leistinus viršvalandžius. Kas pasiūlyta mainais? Didesnis darbo užmokestis kada nors ateityje ir daugiau darbo vietų – irgi ateityje, nors šiuo metu darbdaviai skundžiasi negalintys rasti tinkamų darbuotojų.

Kaip teigia Švedijos Linköpingo universiteto profesorius emeritas Charles Woolfsonas, tokio Darbo kodekso tikslas labai paprastas – nuspręsti, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą.

Ch. Woolfsonas kartu su JAV Rytų Karolinos universiteto sociologijos profesoriumi Arūnu Juška išanalizavo Lietuvoje vykusią diskusiją apie darbo santykius ir padarė išvadą, kad Lietuva tapo puikia iliustracija, liudijanti, jog po pasaulį ištikusios ekonominės krizės kapitalas susidūrė su nauja problema – augimo lėtėjimu ir konkurencingumo mažėjimu.

Tai reikalauja naujo darbo ir kapitalo santykio: norima padidinti ekonominį augimą, pasiekti didesnio pelno, tačiau griežtai kontroliuoti išlaidas darbuotojams ir visą riziką perkelti darbo jėgai.

„Labai sunku šį Darbo kodeksą matyti kitaip nei tiesioginę paramą darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje.“, - interviu sakė Ch. Woolfsonas.

Pagrindiniai argumentai

Dar nepublikuotame moksliniame tekste „Moralinis pokrizinio neoliberalizmo diskursas: Lietuvos Darbo kodekso reforma“ A. Juška ir Ch. Woolfsonas apžvelgė, kaip reformos šalininkai ir priešininkai argumentuoja savo poziciją.

Reformos šalininkai savo nuomonę labiausiai parėmė darbo santykių liberalizavimo poreikiu, būtinybe didinti ekonomikos konkurencingumą, modernizuotis. Buvo bandoma Danijos pavyzdžiu pasitelkti „lankstaus saugumo“ (flexicurity) terminą, nors pastarasis visiškai netiko Lietuvos kontekstui. Premjeras Algirdas Butkevičius, be kita ko, nuolat pabrėždavo, kad šiuo metu egzistuojantis Darbo kodeksas visiškai neapsaugo darbuotojų, nes jie dažniausiai iš darbo vis tiek būna priversti išeiti „savo noru“.

Kitaip tariant, buvo siūloma įstatymus pritraukti prie nemalonios realybės.

Reformai besipriešinančios profesinės sąjungos pabrėžė, kad po reformos darbuotojai liks beteisiai ir pasmerkti baudžiavai. Profesinės sąjungos taip pat kalbėjo apie tai, kad su nauju Darbo kodeksu į visuomenę žiūrima tik per rinkos ekonomikos prizmę ir manoma, jog darbdavių interesai tarnauja visai visuomenei, o darbuotojų interesai yra marginalūs.

„Visame postindustriniame pasaulyje regimos tendencijos apriboti dirbančių žmonių teises ir tai daroma mažinant jų teisinę apsaugą. Tai dalykai, dėl kurių buvo kovota daugybę metų ar net dešimtmečių, remiantis demokratinėmis procedūromis. Dabar mes žengiame į naują fazę, kurioje atakos prieš nustatytus elgesio standartus ir dirbančiųjų žmonių teises įgijo beprecedentį mastą. Tai vyksta visame pasaulyje – nuo Vilniaus iki Paryžiaus ar Seulo. Pietų Korėjoje taip pat matome siaurinamas darbuotojų teises“, - teigia Ch. Woolfsonas.

- Vadinasi, panašios darbuotojų teises siaurinančios diskusijos vyksta globaliu mastu ir Lietuva nėra išimtis?

- Taip. Mes su A. Juška norėjome identifikuoti pagrindinius diskursus, kuriais valdantysis elitas ir verslas siekia susiaurinti darbuotojų teises. Mūsų tikslas buvo parodyti pagrindinius terminus, kuriuos vartoja reformos šalininkai ir priešininkai. Jeigu pažiūrėtumėte plačiau, pamatytume, kad verslo klasė visame pasaulyje naudoja panašius argumentus. Visada kalbama apie lankstumą, modernizaciją, investicijų pritraukimą, visada visą atsakomybę dėl savo likimo turi prisiimti darbuotojai, o verslas siekia sumažinti nebūtinas išlaidas – tai yra išeitines kompensacijas netekus darbo arba vaikus turinčių tėvų apsaugą. Lietuvos pastangos reformuoti Darbo kodeksą tik iliustruoja šias tendencijas.

- Gal galite nurodyti pagrindinę priežastį, kodėl verslas, kaip jūs sakote, siekia susiaurinti darbuotojų teises ir sumažinti jų apsaugą?

- Aš manau, kad tai dalis globalaus proceso, prasidėjusio po 2008 m. ekonominės krizės, kurią Lietuva pajuto ypač aštriai. BVP per dvejus metus smuko 17 proc., tai buvo vienas didžiausių nuosmukių visame pasaulyje. Vėliau sekė atsigavimas, tačiau visuomet kilo klausimas, kiek jis tvarus. Regis, kad atsakymas paprastas: atsigavimas ne toks ir tvarus. BVP augimas pastaraisiais metais sulėtėjo, nors yra geresnis nei vidutinis augimas Europos Sąjungoje ar euro zonoje. Tačiau jis lėtėja. Be to, kyla bėdų dėl užsienio investicijų. Taigi yra tik viena galima pasekmė: arba mažės pelnas, arba išlaidos darbo jėgai. Būtent apie tai ir yra šitas Darbo kodeksas – tai apie pyrago dalie sumažinimą darbuotojams ir padidinimą kapitalui. O skuba susijusi su krintančiu produktyvumu ir užsienio investicijų stoka.

- Kaip vertinate tai, kad už naująjį Darbo kodeksą Lietuvoje labiausiai agituoja socialdemokratai, kurie yra centro kairės Vyriausybės ašis?

- Paradoksas, bet nepopuliarias reformas geriausia priimti per socialistines, socialdemokratines politines jėgas ar kairiąsias vyriausybes. Matėme, kas nutiko Graikijoje su „Syriza“, kuri buvo perlaužta vadinamosios Troikos ir buvo priversta imtis drakoniškų darbo jėgos teisių apribojimų.