Prasideda kupolinės dienos: kaip jas šventė mūsų protėviai

Žinomas škotų inžinierius, megalitinių paminklų tyrinėtojas profesorius Aleksandras Tomas (Alexander Thom), ištyręs apie 300 astronominiams stebėjimams galimai naudotų Britanijos salų akmenų sistemų teigė, kad jau ankstyvajame bronzos amžiuje turėjo būti sudarytas labai tikslus ir plačiai naudojamas kalendorius, pagrįstas tiksliu vasaros ir žiemos Saulės tekėjimo ir laidos krypčių nustatymu. Saulės judėjimo stebėjimu pagrįstame kalendoriuje ir su juo susijusiose tradicijose ypatinga reikšmė turėjo būti teikiama „Saulės stovėjimo“ laikui ir jos vadinamam „apsigręžimui“. Šių dviejų reiškinių svarbą primena ir dvejopi įvairių tautų ilgiausios ir trumpiausios metų dienos pavadinimai. Lietuviškai sakome „saulėgrįža“, o, pavyzdžiui, rusiškai ir lotyniškai –,,solncestojanije“ ir ,,solstitio“, tai yra „Saulės stovėjimas“.

Saulėgrįžai artimomis dienomis Saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta: diena nei ilgėja, nei trumpėja, o Saulė teka ir leidžiasi bemaž tose pačiose horizonto vietose. Tokio Saulės „stovėjimo“ reiškinio nustatoma trukmė priklauso nuo atliekamų jos tekėjimo ir laidos krypčių stebėjimų tikslumo. Galima manyti, kad būtent su šiuo stebėtu „Saulės stovėjimo“ reiškiniu ir buvo siejama viena svarbiausia kalendorinė šventė šiandien vadinama Rasos arba Joninių vardu.

Saulės šokis – dienų trumpėjimo pradžia

Šventinis Rasos Saulės „stovėjimo“ laikotarpis tęsiasi iki tol, kol Saulė „apsigręžia“. Tai įvyksta tuomet, kai jau galima pastebėti, jog Saulė teka ne ten, kur tekėjo ilgiausiomis dienomis, o „apsigręžusi“ – šiek tiek pasislinkusi atgal į pietus. Saulės „apsigręžimas“ liaudyje siejamas su birželio 29 d. – krikščioniškame kalendoriuje vadinama Šv. Petro diena arba Petrinėmis.

Iki šiol sakoma: „Nuo šv. Jono iki šv. Petro (birželio 29 d.) Saulė stovi vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“, vėliau – „Saulė atšoka atgal“ ir „dienos ilgumas atšoka atgal“. Įdomu, kad šis pastebimas Saulės padėties pasikeitimas (atšokimas), dažnai tiesiogiai siejamas su plačiai žinomu paslaptingu Saulės „šokimo“ reiškiniu. Sakoma: „Saulė šoka birželio 29 – atgal atšoka, diena pradeda trumpėti“; „Per Petrines Saulė šoka, nuo to eina trumpyn dienos“; „Per šventą Petrą Saulė atšoka… Dienos ilgumas atšoka atgal. Nuo šv. Jono iki Petro stovi Saulė vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“ ir panašiai.

Vadinasi „šokdama“ Saulė skelbia, jog nuo šiol kasdien vis greičiau trumpins savo dienos kelią virš mūsų galvų ir mažins dieviškosios šviesos srautą.

Paparčio žiedas – kelionė į save

Visažinystės simboliu Rasos šventėje nuo seno laikomas slaptingasis paparčio žiedas. Trokštantis jį rasti turi nueiti į tokią vietą kur nesigirdi nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, o šiais laikais, jau ir kitų civilizacijos garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę turi garsiai melstis ir nesižvalgyti į šalis, kad nepabūgtum baisybių per visą naktį šiurpinsiančių ir bandysiančių išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato. Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…

Tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save ir, jeigu sugebame įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai mums atsiveria tiesus kelias į žinojimą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę.

Mokančiam susitelkti ir įsiklausyti į save, dieviškosios Galios galėjo atsiverti ir nušvisti tarsi stebuklingas paparčio žiedas, o tuomet tapdavo galimi net neįmanomi dalykai.

Protėvių išmintis iki šiol tebemoko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu.

Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai – prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių. Ypač jie paveikūs – šventame laike – šventėje. O šis šventas laikas matuojamas būtent Saulės ratu. Tad Saulės rato riedėjimas ir su tuo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo Pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmas.

Rasos šventė – tai gamtos ir Visatos priminimas mums, kad ir mūsų gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę linksta į nuosmukį... Tai dėsningi žmogaus ir net tautos gyvenimo tarpsniai, kuriems reikia ruoštis ir kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę.

Jonas Vaiškūnas