Tikroji ugniagesių kasdienybė nuo A iki Z: kaip reaguojama į iškvietimus, kaip gesinami gaisrai, įdomiausi nutikimai ir liūdną šypseną kelianti alga

Taip, taip būna visuomet, kai gelbėjame žmogų. Kartais tenka žmogų nukelti kopėčiomis. Kad jis žengtų žingsnį iš balkono, reikia bendrauti ir įtikinti. Būna, kad iš buto žmones tenka iškelti virvėmis ir reikia įtikinti, kad virvės – patikimos ir atlaikys. Žmogui būna baisu leistis iš pastato, kuriame jis jaučiasi saugus, nors jis tuo metu dega ar jame gausu dūmų. Tuomet reikia pasitelkti įvairias žinias, kurių ne visuomet išmoksti, bet šie įgūdžiai susiformuoja per ilgus metus.

Kiek iškvietimų sulaukiate per dieną ar mėnesį?

Kartais to negali susieti su niekuo. Net juokiamės, kad būna nei karšta, nei šalta, nei šildymo sezonas, bet dieną ar dvi dirba praktiškai visi Vilniaus padaliniai. Net negali paaiškinti, kodėl taip nutinka.

Matyt, dėl planetų išsidėstymo...

Galbūt. Esant pilnačiai, padaugėja iškvietimų, kai reikia važiuoti gelbėti žmones, kurie pavojingai vaikšto ant statinių ar nori nušokti. Mūsų komanda Vilniaus apskrityje vienintelė turi pripučiamą batutą. Neretai žmonės mus išgirdę persigalvoja ir šokti nebenori. Kartais, deja, nušoka. Bendraudami stengiamės perkalbėti – mes, medikai arba policijos pareigūnai. Praėjusiais metais Vilniuje išgelbėjome merginą, kuri norėjo nušokti ar nuslydo. Krito iš 9 aukšto, ir paskutinę akimirką pareigūnai patraukė batutą pagal kritimo kryptį. Mergina buvo išgelbėta. Pagal instrukcijas, batutas užtikrintai padeda, kai šokama iš 15 metrų aukščio (maždaug 5 aukšto), bet šįkart mergina buvo kone dvigubai aukščiau. Galima sakyti, kad gimė antrą kartą.

Kokio dydžio tas batutas?

Nėra labai didelis, 3,5x3,5 metro pločio, aukštis siekia apie 2 metrus. Jis gana greitai pripučiamas – per keliolika sekundžių. Batutas skirtas evakuacijos atveju – gelbėti tiems, kurie nori ant jo nušokti, kad išsigelbėtų. Deja, dažniau važiuojame į tokius įvykius, kur žmonės nori nušokti savo noru ir nenori nukristi ant batuto.

Dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu atlikta naujausia visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausa rodo, jog ugniagesiais gelbėtojais pasitiki net 92 proc. gyventojų. Visą nepriklausomybės laikotarpį itin aukštą pasitikėjimą ugniagesiais galima aiškinti ir tuo, kad jūsų uniformų netepa korupcijos skandalai ar reputaciją žeminantys incidentai su alkoholiu. Kaip manote, kodėl visuomenė tiek metų jus taip aukštai vertina?

Mes su kolegomis daug kartų esame apie tai diskutavę. Galbūt tai susiję su tuo, kad važiuojame padėti. Nors policija – kolegos, kurie atlieka didelį darbą, daug kam jų darbas susijęs su tuo, kad jie stabdo automobilį, tikrina, galbūt baudžia, važiuoja suimti, užkardyti nusikaltimą. Bet reikia suprasti, kad taip jie apsaugo kitą žmogų ar didesnę visuomenės dalį, sulaikydami pažeidėją. Jiems galbūt truputį nepalankiai susiklostė tai, kad toks yra jų darbo pobūdis. Tuo metu mūsų pavadinime užkoduota, kad esame priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Žinoma, mes tą vardą stengiamės kaip įmanoma labiau pateisinti. Kone kasdienė mūsų darbo tema – kaip dar geriau atlikti darbus.

Ar Jūs turite prietarų?

Jų yra. Linkime sausų žarnų, stengiamės visada pavalgyti pusryčius, kad nekiltų gaisrų. Vyrai galėtų papasakoti daugiau.

Kaip atrodo ugniagesių darbotvarkė, kada keičiasi pamaina?

Ugniagesių darbotvarkė tokia: pamainos keičiasi 7:30 – iki šio laiko kita pamaina turi būti priėmusi techniką. Iki 9 val. pusryčiaujama, nuo 9 iki 10 val. vyksta teoriniai užsiėmimai: studijuojami teisės aktai ir pan. Nuo 10 iki 11:30 val. vyksta praktiniai užsiėmimai, studijuojama komandoje turima technika, įranga, praktikuojamos metodikos. Tuomet būna pietūs, o po jų, pamainos vado ar komandos vadovybės nuožiūra, nuo 15 iki 16 val. vyksta aukštalipių praktiniai užsiėmimai. Nuo 16 iki 17 val. – fiziniam parengimui skirti užsiėmimai: sporto salė, stadionas, krepšinis, tinklinis. Vyrai sportuoja, gerina sportinę formą, kurios čia reikia, nepaisant to, ar esi vairuotojas, ar ugniagesys, ar pamainos vadas.

Kas šiame darbe yra sunkiausia? Fizinis, emocinis pasiruošimas ir išgyvenimai?

Pareigūnams visi atvejai yra skirtingai sudėtingi – vieni gali būti sudėtingai atliekami, kiti sunkūs psichologiškai. Fizinis nuovargis nėra baisu – atvykęs į kitą budėjimą dirbsi su naujomis jėgomis ir užsivedęs. Sunkiausia šiame darbe, kai atiduodi visas jėgas, bet vis tiek neišgelbėji žmogaus ar patiriami dideli nuostoliai. Kai nepavyksta išsaugoti ūkininko tvartelio ar gyvulių – vienintelių, kuriuos jis turi. To mūsų darbe, deja, pasitaiko. Tai – tikrai sunku ir išlieka galvoje.

Didžiausias atlygis yra žmonių padėka, kai matai, jog namas nors ir sudegė, galbūt jį bus sunku atstatyti, bet žmonės mato, kad atidavėme visas jėgas, skubėjome ir stengėmės. Kitose šalyse praktika tokia: jei gerai dega – tai net neverta gelbėti. Namas galbūt apdraustas, todėl esą nereikia dėti daug pastangų. Bet mūsų ugniagesiai atvykę vis tiek stengiasi išvesti gyvulius, iš garažo išstumti automobilį. Jei žmonės paprašo ir yra galimybių, išnešame televizorių, elektroninius prietaisus, kad nesudegtų ir nesušlaptų. Taip pat galime kalbėti apie kultūros paveldą. Su kultūros paveldo objektų valdytojais taip pat nemažai bendraujame, kaip apsaugoti vertybes. Rengiami specialūs planai, stengiamės prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Pastaraisiais metais degė nemažai bažnyčių, kai kurios jų priklauso kultūros paveldui...

Valdovų rūmai, Katedra... Tokiems objektams yra atskiri planai, ir pagal juos reaguojame. Žinome, kurias vertybes privalome apsaugoti. Tai – ne tik pastato, bet ir visos valstybės turtas. Tai saugota kelis šimtmečius, privalome saugoti ir toliau. Įdedame pastangų ir profesionalumo kiek tik galime.

Vienas aukščiausių apdovanojimų šiame darbe, kaip suprantu, yra Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“?

Yra „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“, taip pat Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas už nuopelnus gyventojų saugai. Tai – vidiniai įvertinimai. Apdovanoti gali ir prezidentė, yra Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Visi pareigūnai nori būti įvertinti. Bėgant metams, stengiamės įvertinti viso gyvenimo nuopelnus. Būna atvejų, kai darbuotojas yra labai kruopštus, geras, bet tiesiog neturi didelio įvykio ir negauna „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždės“. Galbūt tai ne visuomet sąžininga, todėl tokius darbuotojus stengiamės skatinti kitaip – padėkomis ar papildomomis atostogomis, jei leidžia galimybės ir teisės aktai. Taip pat – dideliu „Ačiū“.

Ar sunku išlaikyti darbuotojus? Nes rizika didelė, darbas sunkus, o atlyginimas nėra tas, kuris...

Į tokią tarnybą žmonės neateina užsidirbti pinigų. Yra darbų, kuriuose galima uždirbti daugiau, bet tai priklauso nuo žmogaus – jei jis nori padėti, ateis dirbti šio darbo. Per pastaruosius metus ateina jaunų žmonių. Jie neatlieka žvalgybos, kad štai pasižiūrės, jei patiks – pasiliks. Jie žino, kur eina ir koks sunkus šis darbas. Žinoma, norėtųsi, kad būtų didesnių motyvuojančių veiksnių.

Gal ir piniginiu atžvilgiu, kad darbuotojams nereikėtų ieškoti antrų darbų, kaip yra dabar. Parą dirbant ir turint 3 laisvas dienas, teisės aktams leidžiant, dauguma turi antrus darbus. Negaliu sakyti, kad daugeliui, bet kitiems ši tarnyba net nėra pagrindinis pinigų šaltinis. Galbūt noras padėti žmonėms ar socialinės garantijos yra ta motyvacija, kodėl jie ateina dirbti ugniagesiais.