Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės » Kaip mes gyvename

Žiauriausias sovietmečio žudikas: jį vadino šėtono įsikūnijimu Žemėje (N-18)

2016-08-08 (0) Rekomenduoja   (51) Perskaitymai (110)
    Share

Šėtonas Žemėje – taip neretai pristatomas bene žiauriausias sovietmečiu žudikas, veikęs Rusijoje. Dieną, kai kuklus gyvenimo nelepintas impotentas pratrūko, prakeikė tūkstančiai. 12 metų jis nevaržomas žudė moteris ir vaikus.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kaip žinia, sovietmečiu informacija buvo ribojama, o ir serijiniai žudikai – dar neišsiaiškintas, tad menkai suprantamas fenomenas. Būtent dėl to ir šio žudiko darbai būdavo glaistomi, kartu siekiant nepakenkti to meto visuomenę saugančių pareigūnų ir valdžios prestižui.

Vis dėlto ilgai netruko, kol žinios apie Rostovo skerdiką ėmė sklisti iš lūpų į lūpas.

Andrėjus Čikatilas, tėvavardžiu Romanovič, nuo 1978 m. iki 1990 m. nužudė mažiausiai 52 žmones. Pagrindinės jo aukos – vaikai ir moterys. Jis buvo ne tik žudikas, bet ir prievartautojas, kankintojas, ramybėje aukų nepalikdavęs net po mirties.

Kentėjo badą ir nepriteklių

A. Čikatilas gimė 1936-aisiais Ukrainoje, nedideliame kaime. Abu jo tėvai – kolūkio darbininkai, gyvenę vieno kambario namelyje. Pinigų už darbą jie praktiškai negaudavo, tik teisę į žemę, kurioje ūkininkavo. Tačiau pietų stalas neretai likdavo tuščias. Buvo praėję vos keli metai po vienos didžiausių nacionalinių Ukrainos katastrofų – bado, tad vis dar jautėsi šio reiškinio pasekmės.

A. Čikatilas vėliau tvirtino, kad duonos pirmą kartą paragavo dvylikos. Dažniausiai jis valgydavo įvairias žoles, bandydamas nors kiek užmušti alkį.

Tėvas pakliuvo į nelaisvę, mama smurtavo

Kai kilo Antrasis pasaulinis karas, A. Čikatilo tėvas buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Vėliau – sužeistas, o galiausiai pateko į vokiečių nelaisvę. Turbūt akivaizdu, kad tuomet situacija šeimoje dar labiau pablogėjo. Iš paties Andrėjaus buvo tyčiojamasi vadinant bailio sūnumi. Buvo stebimasi, kaip jo tėvas galėjo leistis pagaunamas.

Kartu su motina berniukas augo siaubingomis sąlygomis. Bado, karo ir vienatvės paveikta moteris buvo linkusi į smurtą. Mažąjį Andrėjų, pasakojama, ji bausdavo už kone kiekvieną nusižengimą, nevengdama savo pranašumą demonstruoti jėga. Nepaisant to, jiedu miegodavo vienoje lovoje – daugiau baldų neturėjo.

Turėjo jaunesniąją seserį

Rasti atsakymą į klausimą, ar Andrėjus buvo vienturtis, nėra paprasta. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad jis turėjo vyresnį brolį, kuris būdamas ketverių, badmečiu, buvo suvalgytas kaimynų. Nors kanibalizmo versija dar galima būtų patikėti (Ukrainos badmečiu tai iš tiesų buvo vienas žiauriausių reiškinių), nėra išlikę jokių duomenų apie berniuko egzistavimą.

Tačiau aišku tai, kad Andrėjus tikrai turėjo jaunesniąją seserį Tatjaną. Žinoma, kad ji gimė 1943-iaisiais. Tačiau jo tėvas tuomet vis dar buvo nelaisvėje, tad tik spėliojama, kas – mergytės tėtis. Šiuo atveju vertėtų paminėti ir laikotarpio kontekstą. Antrojo pasaulinio karo metu Ukrainos moterys buvo prievartaujamos vokiečių. Tad manoma, kad Andrėjaus sesuo buvo prievartos vaisius.

Mokymosi rezultatai džiugino, nors bendraklasių buvo nemėgiamas

Nepaisant šeimą krėtusių negandų, mama Andrėjų vis dėlto išleido į mokyklą. Ją lankyti jis pradėjo 1944-aisiais, rugsėjį. Mokytojai berniuką apibūdina kaip itin kuklų, mažai bendraujantį, fiziškai silpną, tačiau darbštų ir reguliariai lankiusi pamokas. Tačiau jam nebuvo lengva.

Kentėjęs smurtą namuose, jo berniukas neišvengdavo ir mokykloje. Jis buvo periodiškai užpuolamas chuliganų, kuriems praktiškai niekuomet nesipriešindavo.

Šlubavo ir Andrėjaus sveikata. Yra žinių, kad mokykloje jis buvo kelis kartus apalpęs, dėl nuolatinio badmiriavimo problemų turėjo su skrandžiu, įžvelgiamos ir galimos ligos, susijusios su smegenimis. Vis dėlto jo mokymosi rezultatai džiugino. Andrėjus buvo pavyzdingas moksleivis, užsidegęs komunizmo idėjomis. Jis tapo mokinių komunistų komiteto pirmininku, redagavo mokyklinį laikraštį.

Kentėjo nuo impotencijos

Greičiausiai anksčiau įvardytos sveikatos ir psichologinės problemos nulėmė, kad A. Čikatilas kentėjo nuo impotencijos. Tačiau kartą, būdamas 17-os, jis žaismingai grūmėsi su 11-mete mergaite, kai patyrė lytinį pasitenkinimą. Maždaug tuomet jis pradėjo sieti seksą su smurtu.

Baigęs mokyklą vaikinas nusprendė stoti į Maskvos universitetą, tačiau ten priimtas nebuvo. Pats manė, kad dėl tėvo likimo – jis buvo laikomas išdaviku, tačiau iš tiesų išsiaiškinta, kad jo stojamųjų egzaminų rezultatai tiesiog nebuvo tokie geri, kaip kitų kandidatų.

Vis dėlto A. Čikatilas nusprendė į jokį kitą universitetą nestoti, vietoje to pradėjo mokytis profesinėje mokykloje, dirbo darbininku. Tais pačiais metais jis susirado ir pirmąją merginą, tačiau kartu jie išbuvo tik 18 mėnesių, per kuriuos jiems taip ir nepavyko intymiai suartėti.

Gyvenimas gimtinėje nesusiklostė

Vėliau A. Čikatilas porą metų dirbo statybose greta Uralo, kol buvo pašauktas tarnauti sovietų armijoje. Čia pasirodė nepriekaištingai, buvo paskirtas tarnauti Centrinėje Azijoje, vėliau – Berlyne. Tačiau tarnyba baigėsi ir jis nusprendė grįžti į gimtąjį kaimą.

Tiesa, ten jo gyvenimas nesiklostė, tad vos po kelių mėnesių pasiryžo priimti siūlymą dirbti ryšių inžinieriumi mieste, esančiame į šiaurę nuo Rostovo. 1961 m. jis išsinuomojo nedidelį butą, kuriame apsigyveno kartu jaunesniąja seserimi. Kartu jiedu gyveno pusmetį, tačiau per šį laiką Tatjana aiškino nepastebėjusi jokių brolio elgesio ypatybių be to, kad jis visiškai nemokėjo bendrauti su moterimis.

Turėjo žmoną ir du vaikus

Vis dėlto 1963 A. Čikatilas vedė. Žinoma, ne be sesers pagalbos. Būsimus sutuoktinius ji supažindino, o šventę jie iškėlė praėjus vos porai savaičių nuo pažinties pradžios. Teigiama, kad minimaliu seksualiniu gyvenimu jo žmona Feodosija pernelyg nesiskundė ir nuo A. Čikatilo susilaukė net dviejų vaikų. Po poros metų nuo pažinties – dukros Liudmilos, dar po trejų metų – sūnaus Jurijaus.

1970-aisiais A. Čikatilas baigė neakivaizdžiais rusų literatūros studijas, įsidarbino mokytoju. Tiesa, šis darbas jam, pasakojama, ne itin sekėsi. Teigiama, kad vaikai greitai perkando kuklią vyro prigimtį, tad neilgai trukus ėmė iš jo tyčiotis, būdavo nedrausmingi. Be to, vadovybė nuolat gaudavo skundų iš mokinių dėl to, kad naujasis mokytojas prie jų seksualiai priekabiauja.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(53)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(51)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)