Nejudantis ir nekvėpuojantis, į ledo gabalą sušalęs žmogus - dar nebūtinai miręs

Justiną sniego pusnyje rado jo tėvas Donas, kuris iškart pamanė, kad jis negyvas. Minusinėje temperatūroje vaikinas išbuvo apie 12 valandų. Tačiau gydytojas Geraldas Colemanas netikėjo, kad Justino jau negalima išgelbėti. Jis pamanė, kad mirusiojo kūnas negali būti toks šaltas, todėl nusprendė pamėginti vaikiną atgaivinti.

G.Colemanas liepė paramedikams daryti dirbtinį širdies masažą ir dėti šiltus kompresus ant jo kūno. Atrodė, kad tai visiškai nepadeda – jo kūnas buvo šaltas ir kietas tarsi betono gabalas. Vėliau medikai jį prijungė prie sistemos, kuri ėmė pumpuoti šiltą deguonį į vaikino kraują.

Ši mašina padarė stebuklą – Justino širdis vėl ėmė plakti. Tai buvo labai geras ženklas, bet medikai nerimavo dėl Justino smegenų, kurios be deguonies išbuvo pakankamai ilgą laiko tarpą. Mat įprastai smegenų ląstelės žūsta negavusios deguonies kelias minutes.

Tačiau Justino atvejis buvo neįprastas. Pasirodo, kuomet žmogaus temperatūra yra itin žema, tai gali išsaugoti jo smegenų bei kitų organų funkcijas. Įvyksta tarsi savotiškas organų konservavimas, nors kokių tiksliai tam reikia aplinkos sąlygų mokslui dar nėra aišku. Juk ir tyrimai labai sudėtingi - negali paimti žmogaus ir jo užšaldyti bei atšildyti.

Grįžtant prie šios istorijos, praėjo ne viena savaitė, kol Justinas pagaliau prabudo. Laimei, jo smegenys vėl pilnai funkcionavo ir nebuvo visiškai pažeistos.

Tiesa, dėl nušalimo jam teko amputuoti visus kojų pirštus bei du rankų pirštus, tačiau bet kokiu atveju jam labai pasisekė - ne kiekvienas medikas būtų ėmesis tokios gaivinimo procedūros.