Lietuviška talentingo jaunuolio istorija: nuo pirmojo straipsnio 13 metų iki projekto vadovo sulaukus 17-os

Bet ši kompanija apie tavo amžių žino? Ar tenka slapukauti ir apie jį jie sužinos tik perskaitę šį interviu?

Taip, taip, jie žino! Jokių paslapčių čia jau nėra. Stengiamės vienas kitą kuo geriau pažinti. Taip pat stengiuosi ir visiems padėti, kiek galiu. Ne visi iš komandos žmonių turi patirties rašydami technologijų tipo tekstus. Dėl to visada stengiuosi patarti. Būna gramatinių klaidų, būna faktinių neatitikimų. Bet visada stengiuosi, kad rezultatas būtų geriausias.

Visi šie darbai skamba kaip didelė atsakomybė. Ar sunku ją derinti su mokslais? Mokyklos spaudimas darbui neretai būna didelė kliūtis.

Labai taupau savo laiką. Kai tik pradėjau eiti į vienuoliktą klasę – pasistengiau, kad neturėčiau nė valanda daugiau, negu man reikia. A lygiu (sustiprintu mokymu – aut. past.) pasirinkau tik tuos dalykus, kurių man reikia, kad galėčiau įstoti į marketingą. Ateityje noriu smarkiai pagilinti savo žinias būtent toje srityje. Tai yra pakankama motyvacija mokytis, o taupant laiką galiu suderinti tiek mokslus, tiek darbą. O dėl to reikia pasistengti. Būna, kad per dieną dirbu tik valandą ar dvi, pasitaiko, kad praleidžiu ir dvylika ar net dar daugiau. Derinti tikrai yra ką, bet tikiuosi, kad ir paskutiniais metais sunkumų nebus.

Tarp vietos Lietuvoje ieškančių žmonių yra nemažai tokių, kurie nori rašyti. Tavo nuomone, kas yra geriau – kurti savo asmeninį projektą ar prisijungti prie jau egzistuojančios komandos?

Būna visaip. Žinoma, būna pavieniai „blogeriai“, rašantys įvairiomis temomis, bet itin retas sugebės pasiekti tokį populiarumą, kaip komanda. Žmonės, susibūrę į komandą gali sukurti daug daugiau turinio, jis yra įvairesnis ir įdomesnis, pritaikytas platesniam skaitytojų ratui. O kai rašai vienas, rizikuoji būti vieninteliu savo skaitytoju. Svarbu šalia turėti žmones, su kuriais galėtum dalintis bendrais pomėgiais, taip kartu galima ne tik padėti skaitytojui, bet ir tobulėti patiems.

Klausimas itin asmeniškas, bet svarbus. Todėl paklausiu. O ar įmanoma iš to gyventi? Ar įmanoma dirbti savarankiškai, rašant tik apie tai, ką mėgsti ir turėti pakankamai pinigų ne tik asmeninėms išlaidoms bet ir pilnaverčiam gyvenimui?

Žinoma, kad įmanoma. Tiesa, pinigai dažnai yra nepastovūs. Pasitaiko mėnesių, kada uždirbi šiek tiek mažiau, nes paprasčiausiai „ne sezonas“. Bet pasitaiko ir tokių darbingų mėnesių, kada per juos vos pakyli nuo darbo stalo, bet užsidirbi du ar tris tūkstančius. Čia yra ta profesinė „freelancerio“ (laisvai dirbančio darbuotojo – aut. past.) problema. Dėl to turi labai akylai planuoti savo biudžetą.

Na ir galiausiai, sužinojus apie tavo darbo specifiką ir iššūkius - ką galėtum patarti jaunimui, kuris nori dirbti, bet nežino, už ko užsikabinti?

Reikia rasti, kas patinka – ir ieškoti daug. Bandžiau dirbti su pardavimais, bandžiau programavimą – bet straipsnių apie IT rašymas išliko pačia įdomiausia veikla. Todėl ir dirbau toliau, ieškojau, kas nori mane spausdinti, kas siūlo darbo, kol galų gale radau savo vietą. Iš pradžių buvo nelengva rasti užsakovų – tikiu, kad panašiai nutinka visiems jauniems žmonėms, pradedantiesiems savo sferoje. Neturint ką parodyti yra sunku rasti darbo. Todėl iš pačių pradžių šiek tiek dirbau nemokamai. Manau, kad nemažai daliai jaunimo darbą reiktų pradėti būtent taip pat. Naivu tikėtis, kad kažkas iš karto tave pasamdys ir duos daug pinigų.

Pasakius paprastai, rask kas patinka, dirbk, stenkis, nešok į žvaigždes per anksti ir anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Žinoma, kalbant tiek apie jaunimą, tiek apie kitus žmones, galima atsiminti, kad ne visi gali sau tą leisti. Nemažai žmonių turi šeimas, vaikus, įsipareigojimus ir leisti laiką dirbant nemokamai ne visada išeina. Bet reikia plėsti horizontus ir ieškoti galimybių, jeigu norisi kažko pasiekti. Galimybių yra. Bet reikia jas pasiimti. Jeigu turi noro – jas gausi. O jeigu ne – nepasiseks. Ir nesvarbu, ar tu Lietuvoje, ar Amerikoje, ar dar kur nors. Jeigu nori – pasiimk.