Psichologas paaiškino, kaip tėvai ir mokytojai pamiršta svarbiausią dalyką ir taip „moksliukai“ virsta neprognozuojamais žiauriais žudikais

Ar gyvename tarp tiksinčių bombų? Ar aplink mus vaikšto daugybė nestabilios psichikos, neadekvačių asmenų, kurie bet kurią akimirką gali padaryti ką nors baisaus?

Psichologo Olego Lapino teigimu, visuomenėje vykstančių procesų, socialinio klimato nėra ko kaltinti – žmogžudžių, psichopatų būta visais laikais ir įvairiuose kraštuose, iš įvairių socialinių sluoksnių, taip pat ir turtingų. Mes nesame išskirtiniai.

Vis dėlto visi esame truputį kalti, nes susikoncentravę į vaikų sėkmę, protą, „krūtumą“ pražiūrėjome – ir kasdien pražiūrime – kai ką itin svarbaus. Emocijas. Taip sudarydami sąlygas jaunuose žmonėse įsijungti „roplio smegenims“.

Kaip tai veikia

„Tokie žiaurūs veiksmai pasaulyje atsiranda periodiškai. Jie susiję su tuo, kad žmogaus viduje „išsijungia“ emocijos ir pradeda veikti tiktai įniršis“, – sakė O. Lapinas.

Tai būsena, kuri veda į agresiją be emocijų. Ji teoriškai gali atsirasti kiekvienam žmogui, bet paprastai brandžiam blaivios būsenos žmogui impulsą žudyti lydi emocijos – baimė, gailestis, net ir pyktis. Taip pat veikia supratimas apie pasekmes.

„Tačiau žmogui pakliuvus į ypatingą situaciją – tai gali būti karas, girtumas, ypač žiaurus elgimasis su juo, – „viršutinės“ smegenys, atsakingos už kalbą ir emocijas, išsijungia. Pradeda veikti vadinamosios „roplio smegenys“ – roplys moka tik pulti arba bėgti“, – aiškino psichologas.

Įvertinti, dėl ko konkrečiu atveju tai atsitiko, galima tik žinant visus veiksnius. Dėl to būna daroma speciali teismo psichiatrinė ekspertizė – kruopščiai ištiriamas nusikaltimą padaręs asmuo.

Psichiatrai tokius nusikaltimus, kaip šeimą išžudžiusio Egidijaus Anupraičio atvejis, vertina kaip impulsyvius agresyvius veiksmus. Kartais jie lydimi stiprių emocijų – tai vadinama afektu. O kartais jie atliekami be emocijų. Būtent tada ir sakoma, kad veikia „roplio smegenys“.

Tokiems veiksmams įtakos turi ypatinga psichologinė, fiziologinė būsena – pavyzdžiui, ilgalaikė nemiga. „XIX a. pabaigoje psichiatrai Prancūzijoje aprašinėjo kūdikių nužudymus lopšyje, kuriuos dažniausiai atlikdavo auklės, išvargintos kūdikių riksmo ir daug parų nemiegojusios. Nužudžiusios kūdikius jos po to pačios negalėdavo suprasti, kodėl taip padarė“, – pasakojo O. Lapinas.

Kitas veiksnys gali būti alkoholizmas. Išgėrus atliekama didesnė dalis smurtinių nusikaltimų visame pasaulyje. Įtakos turi ir jaunas amžius, žmogaus nebrandumas.

Atskira kategorija – sociopatai, kurie iš prigimties neturi tokių emocijų, kaip gailestis, užuojauta. Teismo psichiatrų uždavinys – nustatyti, kokių veiksnių konkrečiu atveju daugiausia, skiriant bausmę, jeigu toks žmogus išgyvena.

„Patologinio afekto atveju, ligos, jei esama kliedesių, atveju nukreipiama priverstiniams gydymui. Jeigu afektas nepatologinis ar afekto nebuvo, tada žmogus tiesiog atlieka bausmę už nužudymą. Bet žmogus tokiais atvejais dažnai nuteisia pats save – jis jaučia didžiulę kaltę, graužatį ir kartais net nusižudo pats“, – dėstė pašnekovas.

Geriausia profilaktika – reikšti jausmus

Pasak O.Lapino, „roplys“ glūdi kiekviename žmoguje, jis gali prasiveržti, pavyzdžiui, karo atveju, kai ištisos tautos žudo ištisas tautas. Pagrindinė priemonė neleisti jam išsikeroti taikos sąlygomis – reikšti savo jausmus ir ugdyti savo bei savo vaikų emocinį intelektą.

„Jausmų reiškimas neleidžia pasireikšti žiauriems impulsyviems veiksmams, – įsitikinęs psichologas. – Žmonės dažnai to nesupranta ir galvoja, kad kuo daugiau emocinės laisvės, tuo daugiau smurto. Iš tiesų yra visiškai priešingai. Kuo mažiau emocinės laisvės – tuo daugiau smurto.

Smurtas yra bejausmė, šalta būsena. Jeigu jūs supykote ant savo tėčio, mamos, šaukiate, verkiate – tai pats geriausias saugiklis, kad jūs nepadarysite nieko su įniršiu“.

Apie šeimą išžudžiusį E. Anupraitį pranešama, jog jis buvo dešimtukininkas, studijavo užsienyje. Daugelis žino, kad tipiški „moksliukai“ dažnai turi problemų su emocijų reiškimu, bendravimu. Ar kiekvienas tylus „moksliukas“ – potencialus sociopatas?

„Tokie bruožai būdingi visiems serijiniams žudikams, – patvirtino O. Lapinas. – Galite pasidomėti A. Breiviko istorija – rasite apibūdinimų, kad jis ramus, mandagus, visada padedantis, ir panašiai. Labai retai į tokio tipo smurtą bus linkęs žmogus, kuris garsiai keikiasi, kad net visi kaimynai jį girdi. Žiaurumas reikalauja, kad būtų išjungtos emocijos. Negali būti emocingas ir tuo pačiu žiaurus“.

Sociopatai gali dirbti su ginklais

Psichologas griežtas – jeigu žmogus jūsų aplinkoje visiškai nereiškia jokių emocijų, jis potencialiai gali būti pavojingas.

„Dėl to buvo prieš maždaug ketvirtį amžiaus pasiūlytas terminas – emocinis intelektas, kaip atsvara intelektui, kuris tik planuoja, prognozuoja ir svarsto.

Sociopato smegenys dažniausiai veikia labai gerai – tinka matematikai, diplomui, netgi disertacijai parašyti. Bet jos nesusitvarko su empatija, su tuo, kad pamačius smurtą tau pasidarytų skaudu, kaip reaguoja normalaus žmogaus psichika. Sociopato psichika į smurtą žiūri kaip į tokį pat veiksmą, kaip lietų, debesų plaukimą dangumi. Dėl to jis ir leidžia sau patirti tokį, kito žmogaus akimis žiūrint, žiaurų dalyką. Sociopatui tai nėra žiaurus dalykas“, – pasakojo psichologas.

Išduodant leidimą ginklui, priimant į saugos tarnybą, kur dirbama su ginklu, emocinis intelektas nebūna vertinamas.

„Nėra testų emociniam intelektui įvertinti – tai galbūt ateities psichologija.“

Didelę dalį XX a. psichologų pastangų sudarė pastangos sukurti testus bendram intelektui, išprusimui, žodynui, loginiam mąstymui, matematiniams sugebėjimams, atminčiai, dėmesiui, reakcijai nustatyti. Bet tikrai ne emocijoms. Ir tai tikrai didelė spraga.

Nemaža dalis politikų, milžiniškų korporacijų vadovų turi sociopatinių bruožų. Jie pakliūva į aukštumas nepaisant to, kad nemato problemos kitą žmogų nuskriausti, sukelti jam skausmą dėl kokio nors intereso.

Tokius žmones kiti gerbia, netgi juos iškelia, išrenka. Egzistuoja tam tikra etika, sakanti, kad tu turi būti šaltakraujis, žiaurus, kitaip nieko nepasieksi“, – aiškino O. Lapinas.

Dirbant su mažais vaikais svarbu mokyti suprasti, kaip jaučiasi kitas žmogus šalia tavęs. Tuo užsiima, pavyzdžiui, Valdorfo pedagogika. Su sociopatu, pasak O. Lapino, tai nepadarys stebuklo, bet jis bent išmoks, kad tokie dalykai, kaip emocijos, yra, ir jis šioje srityje turi šiokių tokių spragų.

Panašiai, kaip vaikas, suprantantis, kad jam sunku su rašyba. Kad galima išmokti rašyti, bet tai vyks lėčiau.

„Jeigu mūsų politiką, žiniasklaidą, meną liausis veikti „krūtumo“ principas, kario psichologija, teigianti, kad vyriška būti šaltakrauju, tai net ir sociopatiški vaikai, kurie turi problemų su emociniu intelektu, nežudys ir nešaudys“, – įsitikinęs O. Lapinas.