Didžiuliai skirtumai, kas vyksta smegenyse rašant ranka ir spausdinant klaviatūra: kodėl tai naudinga vaikams, bet padeda net ir suaugusiems

Kompiuteriai, planšetės ir išmanieji telefonai rašymą ranka pavertė anachronizmu. Daugelis rašikliu retkarčiais dar pasinaudoja – kalbėdami telefonu, ką nors pasižymi, sudaro prekių sąrašą, pasirašo atviruką, tačiau įsivaizduoti veiklą, kur rašymo ranka įgūdžiai vis dar išties būtini – vis sunkiau. Elektroninis paštas kur kas patogesnis už tradicinį, visi darbai atliekami kompiuteriu, studentai paskaitas konspektuoja nešiojamaisiais kompiuteriais ir planšetėmis, o biometrinis parašas – patikimesnis už įprastą. Prieš tris metus Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa parodė, kad respondentai rašikliu nesinaudojo vidutiniškai pusantro mėnesio, o trečdaliui nieko brūkštelėti neteko pusmetį.

JAV nuo 2010 metų bendruose mokyklinio švietimo standartuose, – rekomenduojamoje programoje, į kurią orientuojasi beveik visos valstijos, – nebeliko „kursyvo“ sąvokos – jungiamojo rašymo, kai rašiklis nuo popieriaus atitraukiamas tik atskiriant žodžius. Būtinais pripažinti tik mašinraščio ir rašymo spausdintinėmis raidėmis įgūdžiai. „Mokyklos neprivalo įsikibusios laikytis romantiškos dailyraščio idėjos, aiškindamos, kad tai tradicija, meno forma ar bazinis įgūdis, kurio išnykimas prilygtų kultūrinei tragedijai. Be abejo, kiekvienas privalo mokėti rašyti be kompiuterio, tačiau tam paprastai visiškai pakanka rašymo spausdintinėmis raidėmis“, – gindama naujas normas pasisakė Los Angeles Times. Analogiškas procesas vyksta Suomijos mokyklose.

Dailyraščio „mirimas“ kelia audringus ginčus. Dauguma rašymo gynybos remiasi tuo, jog tai tradicija, palikimas (nejaugi vaikai nebegalės perskaityti senelės laiško?) ir tai, kas dabartiniams suaugusiesiems kelia šiltus prisilietimo prie praėjusių dienų jausmus; galų gale, tai vystymuisi naudingas įgūdis. Rašymo ranka priešininkai dažniausiai teigia, kad šis gebėjimas nebėra būtinas ir ateityje jo reikės vis mažiau, o ranka rašytus tekstus skaityti sunkiau nei spausdintus.

Turbūt nedaug kas prieštaraus, kad žmogus privalo mokėti laikyti rašiklį rankoje ir parašyti juo pranešimą, kurį aplinkiniai galėtų perskaityti ir suprasti. Kartais tai išties greičiau, nei programėlės telefone atidarymas, o be to, toks mokėjimas pravers po apokalipsės , kai mašinos taps bevertės ar sukils prieš žmones. Tačiau tokiam keitimuisi informacija pakanka mokėti vedžioti spausdintines raides. Tad, ar verta gaišti laiką, mokantis dailyraščio? Ir galų gale, ar rašymas ranka išties lavina geriau, nei spausdinimas klaviatūra?

Rašymas ranka gerina kai kuriuos kognityvinius įgūdžius

Nemažai tyrėjų, pavyzdžiui knygos „Istorija ir neaiški rašymo ranka ateitis“ autorė Anne Trubek, mano, kad greitraštis padeda išvystyti automatizmą – įgūdis taip išlavinamas, kad naudojamas nebesusimąstant, o atsilaisvinusius smegenų išteklius galima panaudoti kam nors kitam – rašto atveju, tarkime, suprantamam sakinio formulavimui. Todėl tyrimai rodo, kad mokėjimas rašyti kursyvu koreliuoja su to, kas parašyta, kokybe. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad automatizmas vystosi ir spausdinant kompiuteriu, ir tai įvyksta dar greičiau, nei rašant ranka, o ir pats įgūdis įgyjamas sparčiau.

Tačiau vaikas klaviatūra rašyti mokosi greičiau būtent todėl, kad tai yra paprasčiau, nei rašyti ant popieriaus. Rašymas – kompleksinis procesas: reikia žinoti, kokia jėga ir kokiu kampu laikyti rašiklį, kaip vedžioti raides, kontroliuoti, kad eilutės būtų lygios, ir dar įdėti daug protinių ir fizinių pastangų, būdingų būtent rašymui ranka; spaudyti klavišus – daug paprasčiau, nes visi judesiai vienodi.

2005 metais Marselio universiteto mokslininkai parodė, kad rašymas ranka gerina kai kuriuos kognityvinius įgūdžius, o būtent – gebėjimą atpažinti simbolius. Dviejų 3–5 metų amžiaus vaikų grupių buvo prašoma raides parašyti ranka, arba paspaudžiant atitinkamą kompiuterio klaviatūros klavišą. Po trijų savaičių apmokymo vykusiame „egzamine“ paaiškėjo,kad pirmoji grupė raides atpažino geriau. Vėlesnių eksperimentų su suaugusiaisiais rezultatai buvo panašūs: „rankraštinės“ grupės dalyviai geriau įsimindavo jiems nežinomus bengalų ir tamilų raidžių simbolius.

Kitas, amerikiečių psichologų atliktas, tyrimas išsiaiškino, kad studentai, konspektus rašę ant popieriaus ir pastabas žymėję kompiuteryje, išklausytos paskaitos faktus įsiminė vienodai gerai. Tačiau, kai buvo tikrinamas koncepcijos ir idėjos supratimas, paaiškėjo, kad rašiusieji ranka pateiktą medžiagą supranta geriau. Analogiški rezultatai gauti ir dviem žinių patikrinimais: po 1,5 valandos nuo lekcijos ir po savaitės. Mokslininkai aiškina tai ryškesniu rašymo proceso „atspaudu“ sensomotorinėje smegenų žievėje, nei spausdinant klaviatūra. Įdomu, kad Vašingtono universiteto St. Louise psichologų atliktas eksperimentas pademonstravo, kad konspektuojant elektroniniu būdu, medžiaga geriau prisimenama pirmas 24 valandas, tačiau ilgalaikis prisiminimas geresnis, užsirašinėjant ranka.

Supratimas apie vienokio ar kitokio rašymo įtaką vystymuisi stulbinamai fragmentiškas