Neįtikėtina idėja – su religija konkuruojantis startuolis, tarp kurio klientų net ir Microsoft

Žmogui natūraliai jaučia ritualinių veiksmų poreikį – vykdomų pagal sukurtas taisykles ir suteikiančių galimybę pasiekti norimą rezultatą. Ilgai pagrindine ritualų tiekėja buvo religija. Maldos, užkalbėjimai ar pasninkas siūlė atsakymus į visus klausimus. Tačiau daugelis religijomis nusivylė, nors ritualų poreikis niekur nedingo – negana to, šiuolaikiškam, technologiškam pasauliui reikia ir šiuolaikiškų ritualų. O jeigu rinkoje kyla poreikis, atsiranda ir jį patenkinančių.

Pavyzdžiui, Silicio slėnyje ritualų kūrimu užsiima startuolis Ritual Design Lab. Kaip rašo Atlantic, tai – maža dizainerių komanda, kuri, atsižvelgdama į surinktą ir išnagrinėtą vartotojų patirtį, kuria naujus šiuolaikinio gyvenimo ritualus.

Kompaniją įkūrė Kursat Ozenc ir Margaret Hagan. Jų laboratorija vykdo tiek atskirų žmonių, tiek organizacijų užsakymus, o tarp jos klientų netgi tokie gigantai, kaip Microsoft. Kompanijos interneto svetainėje žadama: „Jūs išdėstote mums savo problemą. Mes sukuriame jums ritualą“.

Pavyzdžiui, yra problema: gavote baudą už netinkamai pastatytą mašiną ir supykote. Laboratorija siūlo sprendimą – pasigaminti skanų satė, o be to „kad ritualas suveiktų, privalote suvalgyti baudos kvitą ar bent jo skiautelę“. Svetainėje yra registras, kuriame naudotojai gali įrašyti kur nors matytus ritualus, o programėle IdeaPop galima sukurti savą ritualą.

Specialybė – ritualų dizaineris

Ritual Design Lab šaknys – Stanfordo universiteto Dizaino institute, kur Ozenc ir Hagan dėstė. 2015 metais jie studentams pasiūlė naują kursą – ritualų kūrimo. Jų nuostabai, į kursą užsirašė daugiau nei šimtas studentų, kurių dauguma neišpažino jokios religijos.

„Susidomėjimas kursu buvo toks didelis, kad pamanėme, jog galėtume kaip nors tai išnaudoti. Naujoji karta nori gauti nedidelius, lengvai suprantamus dvasingumo kąsnelius, o ne įvairių patiekalų meniu. Dizainerio mąstymo būdas čia gali padėti, nes dizaine svarbiausia žmogus. Dizainas padeda pritaikyti dvasingumą savo poreikiams. Juk bet kokios religijos centru privalo būti žmogus – apie tai visos institualizuotos religijos pamiršta“, – dėsto 38 metų amžiaus Ozenc. Pasak jo, jis „žino dvasingumo kainą“: jis išaugo Turkijoje ir iki šiol praktikuoja sufizmą.

Jis pateikia ir gero ritualo ingredientus: visų pirma, jis turi būti trumpas, neatimantis daug laiko, o antra, žaismingas. Ir iš tiesų, kai kuriuos svetainėje pateikiamus ritualus būtų galima pavadinti netgi kvailais (baudos kvito satė). „Oficialūs ar religiniai ritualai mums neįdomūs. Sąmoningai pasirinkome poziciją, kad mūsų svetainėje pateikiami ritualai bus linksmi ir kiek lengvi“, – sako Ozenc.

Žaidimai ir biuro ritualai

Evoliucinė biologija patvirtina žaidybinio elemento svarbą ritualuose. Kaip išsiaiškino primatologė Isabel Behncke, bonobo beždžionėms žaidimas sutvirtina socialinius ryšius ir padeda spręsti problemas. Ozenc ir Hagan žaidimą vertina taip rimtai, kad netgi pakvietė Behncke dėstyti su jais ritualų kūrimo kursą. Be to, jie bendradarbiavo su neuropsichologu Nicholas Hobson iš Toronto universiteto, kuris tyrinėjo ritualų įtaką neoronams ir rašė apie stiprią žaidimo įtaką, – pavyzdžiui, apie tokį biuro ritualą, kaip stalo teniso žaidimas per pietų pertrauką.

Savo tyrimu Hobsonas išsiaiškino, kad netgi tada, kai ritualas nebeturi savo sociokultūrinio konteksto, jis vis dar gali vienyti žmonių grupes. Verslo pasaulyje norom nenorom susikuria įvairūs ritualai, skirti didinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą – pasitarimai, planavimai, rytinės kavos gėrimas ir taip toliau.

„Netgi iškelčiau darbo komandos produktyvumo ir jos įsitraukimo į ritualus tampraus ryšio hipotezę“, – rašo Hobsonas. Jo vertinimu, biuro ritualai, palyginus su religinėmis praktikomis ir senovinėmis kultūros tradicijomis „šiek tiek prislopinti“, bet jų funkcijos iš esmės tokios pačios: kurti stiprias komandas, mobilizuoti jas efektyviam darbui, mažinti nerimą.

Koplyčios pagal užsakymą

Kursatas Ozencas taip pat vykdo Pop-Up Prayer projektą, kurio esmė – šiuolaikinėse kompanijose dirbantiems jauniems žmonėms suteikti galimybę melstis kur ir kada patogu. Štai kaip tai atrodo: organizacija nuperka „meldimosi rinkinį“, padeda į kambarį, kuriame patogu melstis ir vitrinoje ar lange pakabina specialų Pop-Up Prayer ženklą. Lankytojas susiranda šį pastatą internetu, užeina į kambarį, pasimeldžia ir palieka kitam klientui.

Pirmajame rinkinyje, skirtame jauniesiems musulmonams, yra meldimosi kilimėlis, kompasas, vanduo ir maldaknygė. Vėliau bus sukurti rinkiniai krikščionims ir judėjams. Ozencas šį projektą sugalvojo kartu su rabinu iš Vašingtono Gilu Steinlaufu.

„Spėju, naujus ritualus kuriantiems IT pramonės atstovams derėtų ilgai kalbėtis su giliai tikinčiais žmonėmis. Tokiais, kaip aš, – sako Steinlaufas. – Jau mačiau, kaip žmonės išradinėja ratą ir tai mane linksmina. Jie sako: o gal padarykime šabą antradieniais. Tai juokinga. Kam darote visa tai, jei yra sinagogos ir bažnyčios? Beje, būtent tai aš suprantu. Žmonės atsiskyrę nuo šių struktūrų“. Atsisakiusiam religijos žmogui psichologiškai kur kas lengviau laikytis tokių šiuolaikinių ritualų, kaip Žemės Valanda, nei pasninkas ar šabas.

Beje, naujieji ritualai kelia jų legitimumo klausimą. Senųjų ritualų atveju jį suteikia tai, kad jų laikėsi daug žmonių kartų̃. „Anksčiau, kuo labiau galėdavome atskirti religiją, tuo objektyvesni ir autentiškesni atrodė ritualai, – sako Steinlaufas. – Gi tūkstantmečio kartos atstovams ritualas yra itin asmeniškas, subjektyvus dalykas“.

Senuosiuose ritualuose neliko netikslumų, jie patikrinti laiko, jie vystėsi kartu su žmogaus poreikiais, prisitaikydami prie jų. Rabino nuomone, atmesdami juos, atmetame žmogišką išmintį. Jis vis rimtesnę grėsmę įžvelgia ritualų tolime nuo religijos. Kai ritualas kyla iš religijos, jis ne tik padeda įveikti sunkumus. Jis, pasak Steinlaufo, įrašo atskiro žmogaus patirtį į stambesnę moralinių imperatyvų schemą. Tuo tarpu ritualuose, konkrečiam žmogui sukurtuose ritualuose rabinas mato pavojų.

Ritualų ranga

Pats Ritual Design Lab projektas yra paradoksalus. Jei žmogus paskambina laboratorijos karštąja linija ir komanda išsprendžia problemą sukurdama ritualą, tai reiškia, kad pats žmogus nesugeba su tuo susidoroti savarankiškai. Perleisdamas ritualo sukūrimą, jis nuo jo atsitolina, jis nebėra jo paties.

Pačiam Ozencui tai neatrodo problema. Dizaino instituto užsiėmimuose jis siūlė studentams iš pradžių sugalvoti ritualą sau, paskui – klientui. „Antrasis variantas efektyvesnis, nes galbūt iš šalies geriau matomos galimybės. Šis ritualas vertingas tuo, kad jį išranda tas, kuo tu pasitiki“, – komentuoja Ritual Design Lab įkūrėjas.

Ritualų kūrėjų bendruomenė pamažu didėja abiejose Atlanto pusėse. Ir daugelis jos narių ritualų rangą (kuo, iš esmės, Ritual Design Lab ir užsiima) aktyviai kritikuoja. „Tai prilygsta savo jėgos atidavimui kam kitam. Puikiausiai galime ritualus sau susigalvoti patys“, – mano Ženevoje gyvenantis psichoterapeutė ir ritualų dizainerė Jeltje Gordon-Lennox. Ji priklauso European Ritual Network grupei, sukurtai prieš trejetą metų ir apjungiančiai Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Danijos ir Nyderlandų ritualų dizainerius.

Žmonija visada kūrė ritualus, pažymėdama kokius nors įvykius. Konsumerizmas sustiprino mūsų, kaip galutinių vartotojų vaidmenį, mano ji ir siūlo „ritualinio lydėjimo“ paslaugas. Ritualų ar ceremonijų (pavyzdžiui, laidotuvių) sukūrimo paslaugas ji siūlo gan nepigiai.

Ritual Design Lab paslaugos privatiems asmenims kol kas nemokamos. Ozencas to paversti verslu nesirengia. Pasak jo, „tai veikiau pareiškimas, kad žmonėms reikia dvasingumo, net jeigu jie nenori būti susiję su kokia nors religija“. Kaip bebūtų, galimybės imti užmokestį iš organizacijų laboratorijos kūrėjai neatmeta.

D. Šliancev
World Press skilties redaktorius
republic.ru