Žmonės tiesiog gatvėse ėmė šokti, kol numirdavo ir niekaip negalėjo sustoti: kaip mokslininkai aiškina neįtikėtiną 1518 metų šokių marą?

„Linksmybės“ nenutrūkdamos tęsėsi kelias dienas, žmonės tiesiog negalėjo nustoti šokti: nors visi jie buvo transe, rankos ir kojos atliko būtent šokio judesius. Kai įsikišo valdžia, daugelis buvo išsekę, o kai kurie netgi mirė – taip pat ir frau Troffea. Remiantis netoli Strasbūro gyvenusio žmogaus užrašais, per dieną mirdavo 15 šokėjų. Tiesa, šių duomenų mokslininkai nepatvirtina.

Strasbūro gydytojai nusprendė, kad šokių maras kilo dėl „pernelyg įkaitusio kraujo“ smegenyse, ir miesto valdžia iškėlė mintį, kad liga atsitrauks, jei žmonėms bus leista šokti. Tad jie priėmė radikalų sprendimą: išvalė grūdų turgaus aikštę, gretimame arklių turguje pastatė sceną, pakvietė muzikantus ir specialiai apmokytus stipruolius, kurie laikytų po truputį sąmonės netenkančius šokėjus, kad šie neišgriūtų.

Kiek vėliau – kai žmonės pradėjo netekti sąmonės ir mirti – miesto valdžia suprato klydusi. Nusprendusi, kad ligą sukėlė ne perkaitusios smegenys, o Dievo pyktis, ji uždraudė muziką ir šokius viešose vietose. Kaip tvirtina tų laikų kronikos, galiausiai žmones nuveždavo į Šv. Vito (visų šokėjų gynėjo ir sergėtojo) varpinę šalia Saverno, kur šie pasveikdavo. Taip epidemija pamažu praėjo.

Kas šį keistą fenomeną sukėlė? Atsakymo ieškojo knygos „Laikas šokti, laikas mirti“ autorius, istorikas Johnas Walleris.

Šokių maro priežastys

Garsusis gydytojas Paracelsas apsilankė Strasbūre 1526 metais. Būtent iš jo žinome apie frau Troffea – o be to jis pirmasis šios ligos aprašymui panaudojo terminą „choreomanija“. Jis turėjo savo nuomonę apie negalios priežastis. Jis girdėjo, kad frau Troffea vyras negalėjo pakęsti, kai ši imdavo šokti. Todėl manė, kad ji, kaip ir daugelis nelaimingos santuokos moterų, leidosi šokti tik siekdamos supykdyti vyrus.

Tarp priežasčių daktaras minėjo ir seksualinį nepasitenkinimą. Jis siūlė gydymą: griežta dieta (duona ir vanduo), uždarymas po vieną tamsiame kambaryje ir kiti apribojimai, tarp kurių ir murkdymas lediniame vandenyje – idant skausmas ir kančios išstumtų iš „pasileidėlių ir niekšų“ (Paracelso išsireiškimas) šokio potraukį. Kiti gydytojai rekomendavo surišimą, o pačios aukos kartais prašydavo trenkti joms į pilvą ar užminti – kažkodėl joms dėl to palengvėdavo.

Tyrėjai kelia ir kitas hipotezes – pavyzdžiui, kad šokantieji priklausė kokiai nors religine sektai – tačiau J.Wallerio nuomone, tai neatitinka tikrovės: liudininkai tvirtino, kad iš šokančiųjų veidų buvo aišku, kad šokti jie visai nenori.

Istorikas rašo, kad ilgą laiką visai logišku atrodė paaiškinimas apsinuodijimas įvairius grūdinius augalus pažeidžiančiomis skalsėmis. Skalsių alkaloidų cheminė struktūra panaši į LSD, kuri sukelia haliucinacijas ir galūnių traukulius. Bet veikiant šiai medžiagai šokti ištisas paras vargu ar įmanoma.

Įdomu tai, kad XVI-XVII amžiuje Italijoje irgi pasitaikydavo šokių manijos atvejų – ten ji vadinta tarantizmu. Tada manyta, kad spontaniškus šokius sukeldavo tarantulo įkandimas. Šokis tarantela ilgai buvo laikomas vienintele gydymo priemone, nuo, kaip manyta, mirtinai pavojingo voro įkandimo. Paskutinis žinomas tarantizmo atvejas Italijoje buvo užfiksuotas 1959 metais.

Masinė isterija

Labiausiai tikėtina J.Walleriui atrodo hipotezė, kad Strasbūro gyventojai tapo neįtikėtino streso sukeltos masinės isterijos aukomis. Panašūs šokių maro proveržiai stebėti ir anksčiau – įvairiose šalyse tokie pasakojimai buvo perduodami iš kartos į kartą. Dėl to paplito tikėjimas, kad Šv. Vitas baudžia nusidėjėlius, versdamas juos šokti.

Tokie įsitikinimai gali smarkiai paveikti žmogaus elgesį. Klasikinis pavyzdys – apsėdimas. Amerikietė antropologė Erika Bourguignon rašė, kaip auklėjimas tikėjimo atmosferoje, kur dvasių apsėdimas vertinamas itin rimtai, paskatina žmonių asmenybės disociatyvinį sutrikimą. Tai sutrikdo kai kurias psichines funkcijas: prasideda problemos su atmintimi, savęs suvokimu, o taip pat kūno su judesių kontrole. Žmonės ima elgtis taip, kaip, remiantis kultūriniu įsivaizdavimu, turi elgtis apsėstieji.

Būtent tai iki XVIII amžiaus pradžios vykdavo Europos moterų vienuolynuose: vienuoles tampydavo konvulsijos, su iš burnos drimbančiomis putomis švaistydavosi prakeiksmais ir nepadoriai gestikuliuodavo. Tie, kas įtikindavo save, kad jas apsėdo demonai, elgėsi tiksliai taip, kaip, pasak teologų ir egzorcistų, paprastai daro apsėstieji. Šiais atvejais transas užvaldydavo ir tuo tikinčius liudininkus.

Šiais pastebėjimais galima aiškinti ir 1518 metų vasaros Strasbūro įvykius. Šventojo Vito prakeiksmas – vienas iš tų tikėjimų stebuklais, kurie lengvai įspūdžiams pasiduodantiems žmonėms gali sukelti disociatyvinį sutrikimą. Tų įvykių kronikos rodo, kad šv. Vito pykčio paaiškinimo versija dauguma greitai patikėjo. Jei ši šokių manija išties buvo psichogeninio susirgimo pasireiškimas, tada galima suprasti, kodėl ji tapo tokia masine – dėl valdžios sprendimo suginti šokančiuosius į lankomiausias miesto vietas. Išvydę šokančius „nusidėjėlius“, likusieji susimąstydavo apie savo nuodėmes, ir labiausiai pasiduodantys įtakai nuspręsdavo, kad atėjo ir jų eilė.

Gyvenimas XVI amžiaus pradžios Strasbūre atitiko ir dar vieną psichogeninių susirgimų sąlygą – didesnį stresą. 1517-ieji kronikose vadinami „blogais metais“, ir kitų metų vasarą miesto prieglaudos buvo perpildytos. Visa tai sukūrė idealias sąlygas įtikėti, kad Šventąjį Vitą Dievas pasiuntė kaip bausmę už nuodėmes.

Laimei, ši šokių epidemija Europoje buvo paskutinė (1840 metais panašus įvykis nutiko Madagaskare, o 1962 metais Tanganikoje kilo juoko epidemija). Jos pasikartojimo tikimybė sumažėjo įkandin ją stiprinančios tikėjimų sistemos populiarumo mažėjimo. Beje, pasak epidemiologo Timothy Joneso iš Vanderbilto universiteto Medicinos mokyklos, psichogeninės ligos protrūkiai dažnesni, nei įprasta manyti – ir daugelis jų lieka neatpažinti.

J.Wallerio tvirtinimu, šokių manija pabrėžia jėgą kultūrinio konteksto, galinčio įforminti psichologinių kančių išraišką. Šiaip jau žmonijos istorijoje nedaug įvykių, kurie taip ryškiai demonstruoja keistus kraštutinumus, kuriuos geba sukurti mūsų smegenys, kai mus apima kolektyvinė baimė.