Tūkstančiai švedų „čipuojasi“: kada tai pradės daryti lietuviai, kaip tai veikia, kokių gali kilti su tuo susijusių problemų ir asmeninė pirmojo „čipuoto“ lietuvio patirtis (Video)

„Business Insider“ pasakoja, kaip implantai padeda savininkams kasdieninėje veikloje. Ulrikos Celsing rankoje esanti mikroschema pakeitė sporto klubo kortelę ir biuro raktą – kai 28 metų moteris ateina į darbą, ji tiesiog pamojuoja ranka virš specialios dėžutės ir įveda PIN kodą. Nuo praėjusių metų valstybinė geležinkelio kompanija SJ taip pat pradėjo priimti atsiskaitymus už bilietą kelionės metu naudojantis implantu.

Nėra jokių technologinių priežasčių, kodėl implantai negalėtų būti naudojami ir kitų prekių pirkimui – lygiai kaip bekontaktės banko kortelės – tiesiog niekas dar nepradėjo bandyti tokio dalyko, teigia „Business Insider“.

Biohakingo banga

Mikroschemos implantavimas – technologine prasme visiškai paprastas dalykas, tai kažkiek primena žiedų vėrimą (angl. piercing) – žmogui švirkštu po oda įstumiama saugiame ir hermetiškame biostiklo apvalkale esanti mikroschema. U.Celsing, kuri implantą įsidėjo darbiniame renginyje, teigia pajutusi tik lengvą dilgtelėjimą.

Kadangi pasaulyje vis daugėja žmonių, naudojančių dėvimuosius įrenginius – tokius kaip išmanieji laikrodžiai ir pan. – kartu auga ir biohakingo – žmogaus kūno modifikavimo technologiniais sprendimais – populiarumas. Prieš daugmaž penkerius metus Švedijos biohakerių grupė „Bionyfiken“ pradėjo organizuoti „implantų vakarėlius“ – renginius, kuriuose žmonės masiškai implantuojasi mikroschemas. Tai vyksta JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Meksikoje.

50 pardavimų automatus gaminančios kompanijos „Three Square Market“ darbuotojų savanoriškai sutiko implantuotis mikroschemas, kad galėtų patogiau pirkti užkandžius, prisijungti prie kompiuterių ar naudotis kopijavimo aparatu.

Tačiau iš visų šalių naują technologiją aktyviausiai priima švedai.

Reikia pastebėti, 10 milijonų gyventojų turinti Švedija mielai tarpusavyje dalinasi asmeniniais duomenimis, kurie renkami šalies socialinės apsaugos sistemoje, rašo „Business Insider“ – pasak AFP, žmonės gali sužinoti vienas kito algas tiesiog paskambinę į mokesčių inspekciją.

Daugelis švedų taip pat nemano, kad implantų sistema būtų tiek sudėtinga, kad ją galima būti „nulaužti“. „MAX IV Laboratory“ mikrobiologas Maxas Libertonas teigia, kad implantais renkama ir dalinama informacija yra tokia ribota, kad vartotojams galėtų kelti baimes dėl įsilaužimo ar visuotinio sekimo.

„Bionyfiken“ kompanijos įkūrėjas Hannes Sjöbladas 2015 m. portalui “Tech Insider” sakė: „Žmogaus kūnas yra kita perspektyvi platforma. Prie sistemos prijungiamas kūnas – tai jau dabar egzistuojantis reiškinys, ir visi tie implantai – tik dalis sistemos. Mes jau dideliais mastais naudojame dėvimąją įrangą. Bet visa dėvima įranga, kurią naudojame šiandien, po 10 metų bus implantuojama įranga. Kas norėtų nešiotis griozdišką išmanųjį telefoną ar išmanųjį laikrodį, jei galėtum visa tai turėti ant piršto nago? Manau, tai ir yra kryptis, kuria judame“.

Nežinomybės baimė

Galima nesunkiai nuspėti, kokių komentarų susilauks šis straipsnis – „na ir tegul čipuojasi, kvailiai! Visus jus suskaičiuos kaip aveles!“, „Valio! Pildosi Didžiojo Brolio svajonė, jam net nereikia nieko daryti!“, „Na jau ačiū, ne. Aš nenoriu, kad visi žinotų, kur aš esu ir ką aš darau“.

Visi šie būgštavimai, be abejo, suprantami, tik viena mažytė detalė – tam visai nereikia jokių implantų, visa tai galima daryti jau ir dabar esančiomis priemonėmis.

Toks implantas, apie kuriuos kalbame, savo veikla iš esmės nesiskiria nuo bekontaktės kortelės. Ir ne, jis neturi jokių GPS modulių anei maitinimo šaltinio, kuris užtikrintų pirmojo veikimą – tam įrenginys tiesiog per mažas (pamenate? Ryžio grūdas!).

Grubiai tariant, toks implantas yra tarsi poodinė USB atmintinė-raktas, tik nuskaitomas bekontakčiu būdu dažniausiai ne didesniu nei 10 centimetrų Atstumu. Ir – labai mažo atminties kiekio „atmintinė“. Štai pavyzdžiui, kompanijos “Dangerous Things” implantas teturi vos 880 baitus atminties – taip, perskaitėte teisingai: ne gigabaitus, ne megabaitus, bet baitus. Tuos, kurių 1024 sudaro vieną kilobaitą, o jau šių 1024 – megabaitą. Taigi, implante telpa mažiau nei megabaitas duomenų.

Ar įmanoma tokiais įrenginiais sekti vartotoją? Žinoma. Tik toli gražu ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja: kaip kalbėjome, jokių GPS modulių tokiame implante nėra ir negali būti, todėl belieka pasyvus sekimas: visur aplinkui statyti RFID skaitytuvus, kurie būtų per 10 centimetrų nuo vartotojo (o pageidautina, ir dar arčiau), ir registruoti praeinančius – panašiai, kaip veikia metalo detektoriai ir pirkėjų srautų skaičiavimo varteliai parduotuvėse. Didžiausias tokio sekimo efektyvumas būtų pasiektas tada, jei skaitytuvai būtų įmontuoti į VISAS rankenas – nes juk implantai dažniausiai dedami į rankas.

Tad faktiškai tai nelabai apsimoka – labai jau dideli kaštai. Juolab, kad tą patį efektą galima pasiekti kitais, mažiau investicijų reikalaujančiais būdais: juk atsiskaitymas kortele yra toks pats pasižymėjimas, kad buvai toje ir toje vietoje tokiu ar anokiu metu. O kur dar vaizdo stebėjimo kameros ir šiuo metu intensyviai vystomos veidų atpažinimo sistemos – visa tai jau daroma ir taip, tad kokia prasmė dar kurti ir sekimo per implantus sistemą?

Tikrosios problemos

Panašiai mąsto ir pirmasis implantą įsidėjęs lietuvis.

„Per konferenciją „Login 2016“ man buvo įdėtas implantas, ir nors jis visai netrukdo, bet funkciškai pamirštu jį naudoti – be to, iki šiol nesu susiprogramavęs kokių įdomesnių galimybių (nors tikrai žinau, kad yra įdomių sprendimų). Kol kas mano implantas gali labai mažai – tik pridėjus telefoną prie rankos, persiųsti mano kontaktinius duomenis. Tad tai tiesiog veikia kaip įmantri vizitinė kortelė ir dažniausiai būna nebloga pokalbio pradžia su žmonėmis, kurie paprašo kontaktų – bet ne daugiau“, – pasakoja rinkodaros ir reklamos agentūros „Open Agency“ skaitmeninio turinio vadovas Arnoldas Rogoznyj.

Paklaustas ar nebijo, kad dabar bus sekamas ir nukentės jo privatumas, teigia, kad ne: „Grėsmė lygiai tokia pati, kaip ir pavogus iš manęs vizitinę kortelę: turbūt įsilaužėliai galėtų pavogti duomenis iš implanto, tačiau ten nesaugau nieko ypatingai privataus, todėl visai nesibaiminu. Pati implanto technologija nėra tokia pažangi, kad kas nors galėtų sekti mane palydoviniu ryšiu, ir kokiais kitais piktais kėslais pasinaudoti surinkta informacija. Visai nesijaudinu dėl to.“

Paprašytas nurodyti implanto privalumus, A.Rogozny atkreipia dėmesį į tai, kad viskas priklauso nuo programinio implanto paruošimo. „Juo galima atsidaryti biuro duris ar atsisakyti plastikinių kortelių, galima net ir automobilio atrakinimą pasidaryti – tačiau dažniausiai galimybės, kurias gali pasiekti vien su su išmaniuoju telefonu ir implantu – labai ribotos“. Todėl technologijų entuziastas įspėja, kad jei norima, jog implantas kuo nors tikrai nustebintų – prireiks papildomų techninių žinių ar išmanančio specialisto.

Paprašytas nurodyti technologijos trūkumus, A.Rogozny sako prisimenantis vienintelį – sužinoję, kad vyro rankoje yra mikroschema, kurioje yra metalo, medikai jam neleido daryti viršutinės kūno dalies elektromagnetinio rezonanso tyrimo.

O į klausimą, ar rekomenduotų ir kitiems implantuotis tokią mikroschemą, ilgametis „Login“ konferencijų organizatorius sako taip: „Patarčiau – jei esate nusiteikę padirbėti arba surasti rimtą specialistą, kuris galėtų suprogramuoti jūsų implantą atlikti tikrai įspūdingus gyvenimą palengvinančius triukus. Kitu atveju – tai tik vienas iš originalesnių būdų pradėti pokalbį“.

Tad apibendrinant – didžiausia tokia implantų problema yra dabartinė ankstyva jų stadija ir to lemiamas funkcijų ribotumas. 880 baitų yra labai mažai. Žinoma, tiek užtenka kokiam nors įdomesniam mikroprogramos kodui ar net keliems, bet bendras funkcionalumas vis tiek labai nedidelis.

Žinoma, visa tai perskaičius, jau galima tikėtis kitokių komentarų – „Tai kam tada tokio šlamšto iš viso reikia“? Daugumai gal ir nereikia – tačiau bet kuris naujas technologinis sprendimas iš tiesų yra tik ledkalnio viršūnė – o po vandeniu visada slypi didesnioji dalis, sudaryta iš technologijos kūrimo, bandymų, nesėkmių o svarbiausia – pirmųjų įsisavintojų (angl. early adopters).

Taip nutiko praktiškai su visomis technologijomis. Prisiminkime kad ir mobiliojo ryšio pradžią čia pat, Lietuvoje – iš pradžių kilogramines plytas tampėsi tik vienetai, o minios nepatenkintų naujovėmis kartojo, kad jokio mobiliojo ryšio jiems nereikia, čia kvailystė, juk galima pasiskambinti iš namų ar darbo, ir išvis kam čia reikia, kad bet kas galėtų bet kada mane susirasti, reikia turėti ir laiko sau – o štai vos po penkiolikos metų galime išeiti į gatvę pamiršę piniginę, bet tik jau ne telefoną.

Negalima tvirtai teigti, kad taip pat nutiks ir su implantais. Bet dėl vieno galima būti tikrais – svarbiausia šiame pasaulyje yra domėtis, kas ir kaip vyksta bei kas kaip veikia – o ne projektuoti savo baimes į tai, ko nežinai, ir dėl to kelti sau ir aplinkiniams paniką.