Moterys kosmose - kodėl tai būtina ir kokias problemas tenka spręsti

Kovo mėnesį Tarptautinė kosminė stotis ruošėsi lyčių paritetui. NASA astronautės Anne McClain ir Christina Koch turėjo atlikti pirmąjį vien moterų išėjimą į kosmosą, vos po 20 metų ir 214 išėjimų į kosmosą vėliau, nei pirmoji vyrų pora iš TKS žengė į žvaigždėtą kosmoso tamsą.

Galiausiai ilgai lauktas kosminis pasivaikščiojimas neįvyko dėl labai trivialios priežasties: McClain turėjo tik vieną skafandrą, bet jis buvo per didelis.

Kosminių kelionių istorijoje tokių incidentų daug. Iš esmės vyrams kurtai ir vyrų išbandytai pramonei suprasti ir prisitaikyti prie moterų poreikių visad buvo sunku. Kosminių kelionių pradžioje viena tyrėjų grupė paskelbė, kad moterims mėnesinių metu nepatariama valdyti jokių sudėtingų mašinų. Kai pirmoji JAV moteris astronautė, Sally Ride, rengėsi septynių dienų kelionei į kosmosą, jai buvo pasiūlyta 100 tamponų ir makiažo dėžutė. Netgi dabar moterims skirti nuo kosminio spinduliavimo saugantys skydai sunkiai dera su moterų kūnu.

Pastaruoju metu pasirodė padėties gerėjimo ženklų. Kosmoso agentūros priima daugiau moterų į astronautų rengimo programas ir ima mokytis iš jau buvusių kosmose patirties. Artėja vien moteriškų pasivaikščiojimų kosmose laikas.

Pilotuojamuose kosmoso tyrimuose moterys buvo nuo jų pradžios. 1963 metų birželio 16 dieną, praėjus vos porai metų nuo Jurijaus Gagarino pirmojo skrydžio už Žemės atmosferos ribų, Vostok 6 erdvėlaiviu šią kelionę pakartojo sovietų kosmonautė Valentina Tereškova. Jos misija įrodė, kad moterys gali prisijungti prie vyrų lygiomis teisėmis šioje augančioje srityje, ir jų vaidmuo neapsiriboja keliavimu, ar NASA pranešimo žodžiais tariant „įgulos ūpo gerinimu“.

Per 56 metus po Gagarino pirmojo skrydžio, orbitoje pabuvojo 58 moterys. O kiek vyrų? 504 (žr. „Paskutinė riba”). Toks moterų trūkumas nėra paprasčiausias nevienodas atstovavimas. Kuo mažiau moterų atsiduria kosmose, tuo mažiau žinome apie moterų kūnų atsaką į šią unikalią mažos gravitacijos aplinką, ir tuo būsimos misijos gali būti pavojingesnės.

Tinkama skristi

Dabar žinome vos kelis skirtumus tarp kosmoso poveikio vyrams ir moterims. Prieinamos informacijos apžvalga 2014 metais parodė, kad moterys praneša apie pykinimą dėl judėjimo dažniau, ir labiau tikėtina, kad netrukus po sugrįžimo į Žemę joms pasireikš vadinamoji ortostatinė netolerancija, kuriai būdingi tokie simptomai, kaip kraujo slėgio sumažėjimas atsistojus. Tuo tarpu vyrams dažniau pasireiškia regos pokyčiai, susiję su neurookuliariniu sindromu, galinčiu sukelti intrakranialinio spaudimo padidėjimą. Be to, jie labiau linkę prarasti klausą nei moterys. Tačiau nė vienas iš šių skirtumų neturi įtakos jokiems asmens gebėjimams atlikti astronauto darbą.

„Ko gero vienintelis dalykas galintis paveikti pareigų atlikimą, yra jų polinkio susirgti vėžiu dėl gautos radiacijos skirtumas,“ sako Dorit Donoviel iš Baylor medicinos koledžo Teksase, apžvalgos santraukos bendraautorė. Moterims susirgti radiacijos sukeltu vėžiu tikimybė yra didesnė nei vyrams, netgi santykinai nedidelės radiacijos aplinkoje Žemės paviršiuje. Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), toli nuo Žemės saugančio magnetinio lauko, toks skirtumas gali kelti susirūpinimą.

Tai nereiškia, kad moterys neturėtų skristi į kosmosą, tiesiog joms gali tekti labiau saugotis – vilkint storesnius skafandrus, arba ribojant už erdvėlaivio ribų praleidžiamą laiką. „Stengiamės sumažinti radiacijos riziką visiems astronautams, kurdami tam skirtas priemones,“ sako Donoviel. Ilgose misijose apsauginiai barjerai galėtų būti gaminami iš jau kosmose esančių medžiagų, tarkime, molio iš asteroidų, sako ji.

Kadangi nuo šios apžvalgos publikavimo prabėgo penki metai, dauguma išvadų tebegalioja, sako Donoviel, bet reikia daugiau tyrimų. 171 vyro ir 30 moterų imtis – tiek žmonių pabuvojo TKS nuo apžvalgos publikavimo, – yra per maža ir pernelyg iškreipta, kad būtų galima daryti kokia nors reikšmingas išvadas.

Dar mažiau suprantamas reprodukcinės sveikatos klausimas. Didžioji dalis duomenų gauta iš gyvūnų tyrimų, tačiau mažai ir jie dažnai prieštaringi. Vyrų tyrimai rodo, kad spermatozoidų skaičius ir testosterono lygis kosmose mažėja, bet sugrįžus į Žemę, per 120 dienų sunormalėja. Tuo tarpu apie moterų menstruacijas ar ovuliacijas ilgalaikių duomenų paprasčiausiai nėra, sako Londono karališkojo koledžo ginekologė Varsha Jain.

„Nė vienas iš šių skirtumų neigiamai nepaveikia individo gebėjimo būti astronautu”

Šį duomenų trūkumą iš dalies paaiškina tai, kad astronautėms paprasčiau vartoti kontracepcines priemones, kad menstruacijos kosmose nevyktų visai. Astronautės savo mėnesines sulaikyti pasirenka ne šiaip sau, sako Jain. Viena iš priežasčių yra tai, kad NASA draudžia nėštumą treniruočių metu, kai, pavyzdžiui, neardoma, o taip pat būna kosmose. Kita priežastis yra ta, kad skafandrai sukurti sugerti kūno skysčius, tarkime, prakaitą, tačiau ne mėnesinių kraują.

TKS tualetai irgi nepritaikyti. Vanduo iš šlapimo perdirbamas į geriamą vandenį. Jei tualete aptinkama pašalinė medžiaga, tokia, kaip mėnesinių kraujas, visas turinys pašalinamas, o ne perdirbamas. Kai tualetai buvo kuriami, apie mėnesinių kraują nebuvo pagalvota. „Inžineriniai sprendimai nebuvo sukurti moterims,“ pastebi Jain.

Kol kas dauguma tirtų astronautų vienu kartu kosmose praleidžia kelis mėnesius. Ilgesnėse misijose, tokiose, kaip bazių kūrimo kitoje planetoje, tikėtina kils nėštumo ir gimdymo klausimai. Didžiausią nerimą kelia gimdymo kosmose rizika. Gimdymas nėra be pavojų ir Žemėje, o kosmose dar prisideda padidėjusi infekcijos rizika. Žemėje, yra žinoma, kad moterų imuninis atsakas stipresnis nei vyrų, tačiau nežinia, kaip tai yra kosmose. Mikrogravitacijos sąlygomis sunku bet ką sterilizuoti, tad įprastinė intervencija gimdymo metu gali lengvai baigtis infekcija. O dar mikrogravitacijoje neatmestina naujų patogenų atsiradimo rizika. Be to, tolimose misijose pagalba nebūtų lengvai pasiekiama, netgi kiltų tiesioginio bendravimo vėlinimas. „Žinome, kad vyrų ir moterų imuninės sistemos reguliuojamos skirtingai,“ sako Donoviel. „Ilgose kosminėse misijose, kur infekcija keltų grėsmę gyvybei, reikės suteikti įgulai galimybę gydytis patiems.“

Pakankamai nežinome ir apie kosminių skrydžių pasekmes vaikams, pradėtiems astronautams grįžus į Žemę. Nors į Žemę grįžusių astronautės persileidžia dažniau, nei vidutiniškai populiacijoje, atsižvelgus į amžių, šis efektas išnyksta. „Literatūroje nėra duomenų, kad astronautėms persileidimai įvyksta dažniau, nei kitoms tokio paties amžiaus moterims,“ sako Jain. Tiek astronautai, tiek astronautės yra tapę sveikų vaikų tėvais po skrydžio į kosmosą.

Nors duomenų nėra daug, dar pasisekė, kad jų iš viso yra, pastebi Jain. „Tos moterys tiesiog atlieka savo darbus,“ sako ji. „Jos nėra tyrimų dalyvės. „Sprendimas dėl mėnesinių nutraukimo ar vaiko susilaukimas po visko yra asmeninis pasirinkimas. Gal daugiau duomenų bus surinkta, kai prasidės komerciniai kosminiai skrydžiai ir kosmose pabuvos daugiau moterų.

Lig tol, moterų kasdienybė kartinama ir kitaip. Tarkime, TKS naudojami kosminiai kostiumai, sukurti 1978 metais, ir iš pradžių buvo maži, vidutiniai, dideli ir itin dideli. Bandydama sumažinti išlaidas, dešimtajame dešimtmetyje NASA nustojo taisyti mažus ir itin didelius kostiumus. Finansiškai tai gali atrodyti logiška, bet mažo dydžio kostiumų deficitas rimtai pakenkė moterų galimybei dirbti kosmose.

163 cm ūgio Catherine Coleman yra žemiausias asmuo, kuriam leista iš TKS išeiti į kosmosą. Rengdamasi užduočiai, ji turėjo išmokti dirbti vidutinio dydžio skafandre, kuris jai buvo gerokai per didelis. Coleman šį potyrį lygina su plaukiojimu po vandeniu prikabintam prie pripūstų kamuolių. Vos neri gilyn, kamuoliai stengiasi iškelti aukštyn į paviršių, apversdami tave aukštyn kojomis ir vilkdami paskui save.

Tai itin apsunkina užduotis, nes nepaklusnūs oro burbulai juda, vos pakeitus padėtį. Nežinantiems apie netinkamo dydžio kostiumo daromą įtaką, gali atrodyti, kad paprasčiausiai nesusidoroji su užduotimi, sako Coleman. „Gali atrodyti, kad tiesiog esi nerangus,“ sako ji.

Laimei, prisijungusi prie NASA, Coleman sutiko Kathryn Thornton, turinčia vaikščiojimo kosmose patirties iš Hubble kosminio teleskopo taisymo misijos. „Ji man pasakė, kai atsidursi toje terpėje, pašauk mane“,“sako Coleman. Drauge jos sumąstė, kaip užpildyti tuščias kostiumo ertmes, kad oras pasiskirstytų tolygiai. Be Thornton patyrimo, nebūčiau žinojusi ko prašyti, sako Coleman.

Praėjus beveik 25 metams nuo pirmosios Coleman misijos, Anne McClain tebesusiduria su kosminio kostiumo problemomis. „Ji neplanavo dviejų moterų išėjimo į atvirą kosmosą,“ sako Coleman. Jei nebūtų atsisakyta mažo dydžio kosminių kostiumų, turbūt būtų daugiau moterų atliktų sėkmingų išėjimų į atvirą kosmosą, sako ji.

Tačiau, nepaisant visko, ji remia NASA laisvę rinktis astronautus, kurie tinka išėjimui į kosmosą. Planuotas šių metų vien moterų išėjimas buvo tiesiog atsitiktinis tvarkaraščio sutapimas, o ne konkretus kandidatų pasirinkimas, remiantis vien jų lytimi. „Negaliu kalbėti už kitus, tačiau būčiau jeigu jie būtų tai padarę tyčia, pasijausčiau įžeista,“ sako Coleman. Kiti pritaria, jai, kad ši sistema yra negailestingai meritokratiška. „Kai patenki į korpusą, jokio išskirtinio elgesio nelieka,“ sako NASA astronautė Serena Auñón-Chancellor, 2018 metų gruodį grįžusi iš TKS, kur dirbo skrydžio inžiniere. „Niekas nėra pakeičiama dėl to, kad tu vyras ar moteris – ar tai būtų stoties sistemų egzaminas, ar judėjimo kosmose imitavimo egzaminas baseina, kas yra itin fiziškai sunki užduotis.“

Lygi pakilimo aikštelė

Bet barjerai vienodam lyčių reprezentavimui kosmose prasideda gerokai anksčiau, nei atsiduri TKS, pažymi Libby Jackson, knygos apie moteris kosmose A Galaxy of Her Own autorė. „Vienas iš tokių barjerų yra visuomenė, nuo mažų dienų teigianti, kad yra berniukų užsiėmimai ir mergaičių užsiėmimai,“ pastebi ji. Buvimas astronautu laikomas berniukų užsiėmimu, sako Jackson.

NASA reikalauja, kad kandidatai turėtų biologijos, matematikos, tiksliųjų mokslų ar inžinerijos bakalauro laipsnį. Remiantis JAV Švietimo departamento duomenimis, 2015 metais studentės sudarė 43% gavusių bakalauro laipsnį matematikos ir statistikos srityse ir 38% tiksliųjų mokslų. Bet inžinerijoje šis skaičius siekė tik 20 procentų.

Be to, NASA reikalauja trijų metų mokslino darbo arba 1000 valandų reaktyvinių orlaivių kontroliavimo patirties . Tarptautinės moterų orlaivių piločių draugijos duomenimis, 34 didžiausiose JAV oro linijose moterys pilotės sudaro vos 5 procentus. Septintajame dešimtmetyje padėtis buvo dar blogesnė: pirmieji kandidatai į astronautus privalėjo būti lakūnai bandytojai, o tokios pareigos JAV kariuomenėje moterims nebuvo leidžiamos.

Esant tokiems barjerams ir kitur pasaulyje, nieko keisto, kad moterys sudaro vos 10 procentų visų kosminių keliautojų. Bet po dešimtmečių nelygybės situacija pamažu taisosi. Naujausioje Kanados kosmoso agentūra įguloje viena moteris ir vienas vyras, o NASA į naujausią klasę priėmė penkis vyrus ir septynias moteris.

„Didesnė įvairovė yra nepaprastai svarbi. Sunku įsivaizduoti tai, ko nematai“

Ši didesnė įvairovė yra itin svarbi, pažymi Jackson. „labai sunku įsivaizduoti tai, ko nematai,“ sako ji. Tai pažįstama Coleman, kuri neketino dirbti astronaute, kol jos koledžo neaplankė Sally Ride. „Pamaniau sau, oho, ji panaši į mane,“ prisimena Coleman. „Gal tai reiškia, kad jei išties pasistengčiau, tai pavyktų ir man.“

Į NASA atvykusią Coleman parėmė Kathryn Sullivan, pirmoji į atvirą kosmosą išėjusi JAV moteris. Ji pasakė Coleman, kad buvimas astronaute nereiškia šeimos atsisakymą. „Manau, išties nepaprastai svarbu, kad yra žmonių, su kuriais galima susitapatinti,“ pažymi Coleman.

Kad kosmose būtų daugiau moterų, reikia, kad daugiau jų to siektų, sako Auñón-Chancellor, o tam reikia, kad daugiau moterų jaustų, jog tapimas astronautu yra jiems pasiekiama užduotis. „Manau, daug moterų tiki, kad yra nepakankamai kvalifikuotos, ir kad tai kultūroje įsitvirtinęs tikėjimas,“ sako ji. „Reikia, kad daugiau moterų pabandytų.“

Kad tikroji lygybė atėjo, žinosime, kai moterys, kaip ir vyrai neprivalės būti ekstraordinarūs, kad taptų inžinieriais ir mokslininkais, sako Coleman. Lig tol, „jeigu nėra neįtikėtinos superžvaigždės, moterys tebelaikomos nepakankamai geromis“.

Abigail Beall
www.newscientist.com