Pomirtinė fotografija – šiose nuotraukose užfiksuoti žmonės yra mirę: kodėl kraupusis „menas“ buvo toks populiarus? (Foto, Video)

Senovėje prieš fotografijos atsiradimą, žmonės samdydavo dailininkus, kad sukurtų neseniai mirusiųjų artimųjų portretus, kad būtų išsaugoti prisiminimai apie mirusįjį.

Mirusieji paprastai būdavo rengiami geriausiais drabužiais su specialiu galvos apdangalu ir kažkokiu ženklu rankose.

Dailininkas dirbo kuo greičiau, nes turėjo užbaigti portretą, kol kūnas nepradėjo skleisti nemalonų kvapą bei sparčiai irti. Daugelis tikriausiai pieštuku nusipiešdavo gulinčio lavono eskizą, tada savo dirbtuvėse baigdavo tapybą.

1839 m. atsiradus ankstyvajai fotografijai – dagerotipui, tapo įmanoma užfiksuoti bet kurią akimirką per kelias minutes. Natūralu, kad tapytojus pakeitė fotografai, o mirties portreto tradicija peraugo į pomirtinę fotografiją su vienu siaubingu skirtumu – kažkaip Viktorijos laikų žmonės manė, kad protinga mirusįjį aprengti, sutvarkyti plaukus ir atremti, kad jie atrodytų lyg gyvi.

Kartais mirusiojo veidas buvo padengtas makiažu ar dažais, kad būtų paslėptos jų įdubusiosios akys ir išbalusi oda. Skruostai buvo išdažomi raudoniu; kartais net akys buvo piešiamos ant užmerktų vokų. Dažnai gyvi šeimos nariai apsupdavo lavoną ir pozuodavo šalia. Mirę vaikai buvo pozuojami lyg miegotų, apsupti žaislų, su kuriais žaidė būdami gyvi.

Nors daugelis šių nuotraukų gali atrodyti liguistos šiuolaikiniams laikams, pomirtinės nuotraukos yra liūdni vaizdai. Jie vaizduoja sielvartaujančius tėvus, švelniai laikančius savo mirusį vaiką. Juose matyti žmonos, glostančios mirusių vyrų veidus. Šie atvaizdai buvo branginami mirusiojo šeimos ar draugų, jie buvo laikomi kietose dėžutėse ir rodomi viešai arba laikomi privačiai. Kai kurie buvo įrėminti ir pakabinti ant sienos.

Daugeliui pomirtinė nuotrauka buvo pirmasis ir vienintelis kieno nors fotografinis portretas. Ankstyvaisiais metais žmonės niekada nesivargino nusifotografuoti gyvi, nes nuotraukos buvo brangios, o studijos buvo nutolusios nuo daugelio namų ūkių. Bet mirtis buvo visai kas kita.

Daugelis veteranų fotografų prisiminė, kaip tėvai ateidavo prie jų slenksčio su negyvais kūdikiais, kuriems jie net nebuvo davę vardo. „Ar galite tai nufotografuoti?" – maldavo viena jauna mama.

Pomirtinė fotografija truko maždaug aštuonis dešimtmečius, iki 1920-ųjų, kai fotografija tapo labiau paplitusi, pigi ir momentinė. Kai jau tapo įprasta, kad įvairaus pajamų žmonės fotografavo per savo gyvenimą, nebereikėjo fotografuoti mirties.