Filmo „Terminalas“ scenarijus – kaip žmonės gali išgyventi ištisus metus oro uostuose? Tokių žmonių yra daugiau nei manote (Foto, Video)

Pabėgėlis iš Irano Nasseri 1988 metais buvo pakeliui į Angliją per Belgiją ir Prancūziją, kai prarado dokumentus, patvirtinančius jo pabėgėlio statusą. Be dokumentų jis negalėjo įlipti į lėktuvą, skrendantį į Angliją. T

aip pat jam nebuvo leista palikti Paryžiaus oro uosto ir atvykti į Prancūziją. Netrukus jis tapo tarptautine sensacija, kai jo atvejis buvo sprendžiamas tarp Anglijos, Prancūzijos ir Belgijos pareigūnų.

Vienu metu Prancūzijos valdžia pasiūlė jam leisti gyventi Prancūzijoje, tačiau Nasseri atsisakė pasiūlymo, kaip pranešama, nes norėjo patekti į savo pradinę paskirties vietą – Angliją. Taigi jis liko Šarlio de Golio oro uoste beveik 18 metų. Jis išvyko tik 2006 m., kai dėl blogėjančios sveikatos jį reikėjo hospitalizuoti.

Kiti ilgalaikiai oro uosto gyventojai yra NSA slaptos informacijos nutekintojas Edwardas Snowdenas, kuris 2013 m. praleido daugiau nei mėnesį Rusijos oro uoste, kol gavo prieglobstį.

Visai neseniai koronaviruso pandemija sukūrė naujų ilgalaikių nevalingų oro uostų gyventojų. Pavyzdžiui, 2020 m. kovo 20 d. į Manilos (Filipinai) tarptautinį oro uostą iš Bankoko (Tailandas) skridusiu lėktuvu atvyko estas, Romanas Trofimovas.

Iki jo atvykimo Filipinų valdžios institucijos nustojo išduoti įvažiavimo vizas, kad apribotų COVID-19 plitimą. Trofimovas Manilos oro uoste praleido daugiau nei 100 dienų, kol Estijos ambasados darbuotojai pagaliau sugebėjo užimti jam vietą repatriacijos skrydyje.

Benamiai randa prieglobstį

Nors dauguma nevalingų oro uostų gyventojų trokšta palikti savo laikinus namus, yra ir tokių, kurie savo noru bandė padaryti oro uostą ilgalaike buveine. Didieji oro uostai tiek JAV, tiek Europoje jau seniai veikė – nors ir neoficialiai – kaip benamių prieglaudos.

Nors benamystė ir benamiai Jungtinėse Valstijose turi ilgą istoriją, daugelis analitikų mano, kad devintasis dešimtmetis yra svarbus šios istorijos posūkis, nes daugelis veiksnių, įskaitant federalinio biudžeto mažinimą, psichikos ligonių deinstitucionalizavimą ir gentrifikaciją (prasto miesto rajono virtimas prestižiniu), sukėlė staigius pokyčius benamių skaičiaus augimui. Būtent tą dešimtmetį aptinkamos ankstyviausios istorijos apie benamius, gyvenančius JAV oro uostuose.

Pavyzdžiui, 1986 metais „Chicago Tribune“ rašė apie 44 metų buvusį buhalterį Fredą Dilsnerį, kuris metus gyveno O’Hare oro uoste Čikagoje. Straipsnyje buvo nurodyta, kad benamiai pirmą kartą pradėjo rodytis oro uoste 1984 m., užbaigus Čikagos tranzito tarnybos traukinių liniją, kuria buvo galima lengvai ir pigiai pasiekti oro uostą. Laikraštis pranešė, kad oro uoste gyvena nuo 30 iki 50 žmonių, tačiau pareigūnai tikėjosi, kad artėjant žiemos orams šis skaičius gali išaugti iki 200.

Ši problema išliko XXI amžiuje. 2018 m. naujienų pranešimai rodo, kad per pastaruosius kelerius metus benamių skaičius padidėjo keliuose dideliuose JAV oro uostuose, įskaitant Hartsfield-Jackson Atlanta tarptautinį oro uostą ir Baltimorės/Vašingtono tarptautinį Thurgood Marshall oro uostą.

Dažniausiai oro uostų pareigūnai bando suteikti pagalbą šiems savanoriams gyventojams. Pavyzdžiui, Los Andželo tarptautiniame oro uoste pareigūnai dislokavo krizių intervencijos komandas, kad benamiai būtų prijungti prie būsto ir kitų paslaugų. Tačiau taip pat aišku, kad dauguma oro uostų pareigūnų pageidautų sprendimo, kai oro uostai nebeveiktų kaip benamių prieglaudos.