Kaip Rusijoje ir Lietuvoje atsirado sentikiai ir kuo jie skiriasi nuo paprastų stačiatikių? Besipriešinantieji ėmėsi radikaliausių priemonių (Foto, Video)

Sentikių persekiojimas buvo negailestingas: prieš Nikoną pamokslavę kunigai rizikuodavo, kad jiems bus nupjautas liežuvis. Vėliau Avvakumas taip pat buvo suimtas ir jam į vykdyta mirties bausmė – gyvas sudegintas trobelėje kartu su sentikiais. Dėl šio akto tarp sentikių protestuojant kilo daugybė susideginimų.

Įtakingi sentikiai pasauliečiai taip pat sulaukė arešto. Tokia scena vaizduojama garsiajame Vasilijaus Surikovo paveiksle Bojarinija Morozova, kuriame moteris iš bajorų luomo yra tempiama su pančiais, bet neatgailauja savo tikėjimo.

Kartais net ištisi vienuolynai pasipriešindavo reformoms. Ilgiausiai išsilaikė Soloveckio vienuolynas – caro kariuomenei atėjus užgrobti jo turto, vienuoliai juos pasitiko plienu. Aštuonerius metus, 1668–1676 m., vienuolynas buvo apgultas.

Didelė sentikių dalis persikėlė į Abiejų Tautų Respublikos žemes – dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Taip pat daug sentikių įsikūrė Estijoje.

Nikonas pasitraukia

Dauguma žiaurumų įvyko Nikonui 1666 m. pasitraukus iš patriarcho pareigų. Jo santykiai su caru pamažu prastėjo (ypač Nikonas priešinosi siekiui perkelti vienuolynų žemes ir iš jų nemažas pajamas į valstybės iždą). Tarp sentikių buvo daug įtakingų žmonių, nukreipusių carą prieš patriarchą. Teigiama, kad pats Nikonas demonstravo pasipūtimą ir, pasak istorikų, bandė iškelti Bažnyčią aukščiau valstybės.

Dėl to Nikonas paliko Maskvą ir atsidūrė savo asmeninėse valdose – Naujajame Jeruzalės vienuolyne prie Istra upės, kurį jis buvo pastatęs pagal Jeruzalės šventųjų vietų atvaizdą ir panašumą. Caras buvo nepatenkintas ir tame pačiame Didžiajame Maskvos sinode 1666-1667 metais Nikonas buvo teisiamas už akių.

Jis buvo pripažintas kaltu dėl įvairių nusikaltimų ir atleistas iš visų tarnybų. Kaip paprastas vienuolis, jis buvo uždarytas Ferapontovo ir (vėliau) Kirillo-Belozersky vienuolynuose šiaurinėje Rusijoje, kur sąlygos buvo griežtos. Mirus carui Aleksejui Michailovičiui, sergančiam ir suglebusiam Nikonui buvo leista grįžti į Naująjį Jeruzalės vienuolyną, tačiau jis mirė pakeliui, nepasiekęs savo asmeninės Kalvarijos.

Nevienalyčiai

Kadangi sentikiai atskilo nuo tuometės bažnytinės hierarchijos, nebeliko vieningos organizacijos, sprendžiančios teologinius klausimus, todėl sentikiai ėmė skirstytis į atšakas.

Yra dvi pagrindinės sentikystės kryptys – popininkai ir bepopiai. Pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji – nepripažįsta. Popininkų dvasiniu ir kultūriniu centru tapo Maskvos Rogožo, bepopių – Preobražensko kapinės.

Sentikiai išlaikė daug senojo rusų folkloro, tradicinę drabužių dėvėseną, ikonų gamybos meną, jie taip pat išlaikę Artimųjų Rytų ir apskritai Rytų religijoms būdingą ypatingą pagarbą knygoms (ypač šventraščiams), žodinę šventųjų tekstų perdavos tradiciją.

Sentikiai Lietuvoje

Vengdami represijų, XVII a. II pusėje-XVIII a. daug Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje. Jie priklauso bepopių krypčiai. Pirmoji jų bendruomenė įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių r.). 1728–1755 m. Gudiškių sentikių vienuolynas veikė Gudiškėse, 1755–1841 m. – Degučiuose (Zarasų r.). 1933 m. Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, buvo 53 sentikių bendruomenės ir apie 35 000 tikinčiųjų.

Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 23 330 sentikiai.