„Geležiniai karstai“: medžiotojai patys virto grobiu – iš 842 povandeninių laivų 779 buvo nuskandinti

Herbertas Werneris – vienas iš nedaugelio povandeninių laivų vadų, kurių įgūdžiai, drąsa ir neįtikėtina sėkmė padėjo išgyventi iki pat karo pabaigos. Įspūdingai ir šiurpiai aprašomi tie baisūs sunaikinimai, kuriuos sugebėjo surengti vienas nedidelis povandeninis laivas, susidūręs su laivų konvojais Atlante. Vis dėlto kai Sąjungininkai ėmė taikyti vis tobulesnius aptikimo ir puolimo metodus, lengvos pergalės liovėsi. Medžiotojai patys virto grobiu ir kovodami ėmė patirti vis daugiau bauginančių nuostolių. Iš į vandenį nuleistų 842 povandeninių laivų 779 buvo nuskandinti. Jie tapo geležiniais karstais, kuriuose žuvo 28 000 jūreivių.

Povandeninis laivynas išgyveno tikrą tragediją ne tik todėl, kad žuvo daugybė šaunių vyrų, bet ir dėl to, jog daugumos tų gyvybių auka buvo beprasmiška: nebuvo tinkamos įrangos, o povandeninio laivyno vadovybės štabas duodavo protu nesuvokiamus įsakymus. Povandeninis laivynas kovoje naudojo tai, ką turėjo, o paskutiniais karo metais nepasiekė nieko, tik susinaikinimą. Viena po kitos įgulos paklusniai ir netgi kupinos optimizmo išplaukdavo į absurdiškas misijas, kur jų laukdavo mirtis. Ir taip negausūs patyrę kapitonai vis dar dalyvavo kovose, bet buvo žymiai praretinti, nepaisant jų patirties vengti sunaikinimo. Nauji paruošti kapitonai, net vadovaudami patyrusioms įguloms, iš tikrųjų neturėjo jokių galimybių sugrįžti iš savo pirmojo patruliavimo.

Knygoje aprašyti pribloškiami, bet tikri įvykiai, mažai kam žinomi arba ilgą laiką drausti viešinti. Koks pustuzinis Amerikos karinių jūrų pajėgų karininkų gali patvirtinti, kad JAV karo laivai, įskaitant eskadrinius minininkus „Greer“, „Reuben James“ ir „Kearny“, atakavo vokiečių povandeninius laivus jau 1941 m. vasarą. Taigi, jie kovojo prieš Vokietiją nepaskelbę karo. Povandeninio laivyno vadovybės štabas kaip tik prieš Sąjungininkams išsilaipinant Normandijoje išleido įsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog penkiolikos povandeninių laivų vadai turi pulti didžiulį priešų laivyną ir po torpedavimo taranuoti jų laivus, o tai reiškė savižudybę.

Šis vaizdingas pasakojimas apie kovas jūrų gelmėse, siaubą ir negailestingą mirtį pačioje jaunystėje skiriamas pagerbti visų tautų jūreivius, kurie žuvo Mūšyje už Atlantą.

Karo pradžioje, 1939 m., Herbertas A. Werneris buvo devyniolikmetis jūreivystės mokyklos kadetas, o 1941 m. balandį tapo diplomuotu specialistu, baigusiu Vokietijos karinių jūrų pajėgų akademiją Flensburge. Paskirtas vykdyti tarnybą povandeniniame laive kaip stažuotojas, vėliau tapo laivo vado pavaduotoju ir galiausiai – kapitonu. Plaukiojo Atlanto vandenyne, Lamanše, Šiaurės, Baltijos, Norvegijos, Viduržemio jūrose, netgi atliko minavimo operaciją Česapiko įlankoje priešais JAV karinių jūrų pajėgų bazę Norfolke 1943 m. vasarą. Išgyvenęs viso karo metu, pabuvęs anglų, amerikiečių, prancūzų nelaisvėje, pabėgęs iš jos, 1957 m. jis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir šiuo metu yra JAV pilietis.

Iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.