Verta žinoti kiekvienam: kokias ligas išduoda šlapimo spalva ir kvapas

Prieš penkiasdešimt metų pradėjęs gydytojo praktiką ilgametis Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės klinikų Nefrologijos ir urologijos centro vadovas profesorius B. Dainys išklausė ne vieną išpažintį. Įdiegęs daug naujų gydymo metodų urologijos, nefrologijos, andrologijos, seksualinės medicinos srityse profesorius B.Dainys dalinasi savo patirtimi knygoje „Urologo užrašai“. Iš jo pokalbių su žurnaliste Danute Jonušiene gimusioje knygoje – daug patarimų, kaip gydyti erekcijos sutrikimus, prostatos ir lytiškai plintančias ligas, kas yra seksualus žmogus gydytojo akimis, kaip išsaugoti meilės aistrą.

Pateikiame šios knygos ištrauką.

„Kaip ir kitos organizmo išskyros, pavyzdžiui, seilės, išmatos, skrepliai, šlapimas nuo seno buvo itin svarbus rodmuo ligai nustatyti. Į ką pirmiausia dėmesį atkreipdavo gydytojai?

Normalus šlapimas būna intensyvios gelsvos – šiaudų spalvos. Ji gali kisti nuo blyškios iki sodrios gintaro spalvos.

Šlapimo spalvą lemia ir maisto produktai, pavyzdžiui, mėlynės dažo ne tik dantis bei lūpas, jos melsvina ir šlapimą, paragavus šviežių vyšnių, šlapimas rausvėja.

Valgant daug morkų, jose esantis karotenas suteikia šlapimui oranžinį atspalvį, o nuo virtų burokėlių ar šviežių burokėlių sulčių šlapimas šiek tiek parausvėja.

Kada šlapimas būna tamsus kaip alus

Dar vaikystėje įsitikinau, kad šlapimas gali pasidaryti tamsus kaip alus.

Man buvo ne daugiau kaip dešimt metų, kai mūsų kaime vaikai susirgo gelta – virusiniu hepatitu, kuris dar vadinamas hepatitu A. Šia nešvarių rankų liga užsikrečiama per vandenį, jeigu į jį patenka sergančio žmogaus išmatų.

Dabar infekciniu hepatitu susirgę žmonės dažniausiai gydomi ligoninėje, o anuomet lakstydavome po pievas geltoni kaip citrinos, kaime niekas nekreipdavo į mus dėmesio.

Kasryt su broliu atsikėlę bėgdavome už kamaros šlapintis ir žiūrėdavome, kurio iš mūsų šlapimas tamsesnis. Sergant gelta, šlapimas nusidažo tamsiai ruda spalva, nes jame susidaro urobilinogenas, kurio neturėtų būti.

Niekas mūsų nei gydė, nei guldė į ligoninę, sirgdami ganėme karves. Aš nesu girdėjęs, kad mūsų kaime kam nors dėl šios ligos būtų išsivystęs kepenų nepakankamumas.

Dabar, prisiminus tuos laikus, net šiurpas nukrato, nes hepatitas A – sunki kepenų liga, nuo kurios kartais mirštama. Laimė, mums viskas baigėsi gerai, be rimtų komplikacijų.

Susirgus vienam kuriam iš mūsų, greitai užsikrėsdavo ir kiti mažamečiai, atsparūs likdavo tik tie, kurie kartą jau buvo sirgę šia liga.

Šlapimo spalva gali keistis vartojant vaistus, pavyzdžiui, rifampicinas – vaistas tuberkuliozei gydyti – nudažo šlapimą rausva spalva, aspirinas suteikia jam rožinę spalvą, nuo B grupės vitaminų šlapimas pasidaro ryškiai geltonas.

Jei šlapinamasi su krauju, šlapimas gali būti ryškiai raudonos spalvos. Kai į šlapimą patenka sukrešėjusio kraujo, jis būna rūdžių spalvos.

Kraujo pėdsakai šlapime – grėsmingas ženklas

Tokiais atvejais galima įtarti šlapimo pūslės ar inkstų uždegimą. Dėl inkstuose esančių akmenų kartais atsiveria opelių ar žaizdelių, iš kurių kraujuojama. Žmogus gali šlapintis su krauju ir tada, kai organizme yra auglių.

Būna atvejų, kai ligonis skundžiasi, kad šlapinasi kažkokiais rausvais sliekais. Taip nutinka, kai kraujuoja inkstas, nes, pasiekęs šlapimtakius, kraujas sukreša.

Jei ligonis skundžiasi, kad šlapime yra neaiškios formos krešulių, tai gali būti ženklas, kad kraujuoja šlapimo pūslė. Reikia nepamiršti, kad kartais, perdozavus kraujo krešėjimą mažinančių vaistų, šlapime irgi gali atsirasti kraujo.

Esu konsultavęs ligonį, kuris šlapinosi, galėtum pamanyti, šviežiu krauju. Šlapimas buvo skaisčiai raudonos spalvos. Taip atsitinka, kai dėl didesnio kapiliarų pralaidumo inkstai ima filtruoti eritrocitus.

Normalus šlapimas yra skaidrus, be priemaišų. Nieko baisaus, jei jame atsiranda drumzlių, panašių į plaukiojantį tinklelį ar debesėlį, tai – druskos, susidarančios ilgiau palaikius šlapimą kambario temperatūroje.

Nuo badavimo trenkia acetonu

Vertingos informacijos gali atskleisti ir šlapimo kvapas. Jei žmogus sveikas, šviežias šlapimas turi specifinį kvapą. Jis gali kisti valgant kai kuriuos maisto produktus, pavyzdžiui, pavasarį, paragavus virtų ar keptų šparagų, šlapimas įgauna aštresnį kvapą.

Jei šlapimas trenkia amoniaku, tai gali būti ženklas, kad prasidėjo šlapimo takų uždegimas. Šiltoje patalpoje ilgiau pastovėjęs šlapimas taip pat gali skleisti amoniako kvapą.

Kai jis kvepia obuoliais, tai gali būti susiję su riebalų skilimo produktais ketonais, kurių sveiko asmens šlapime nebūna.

Kai žmogus badauja, ilgai negauna angliavandenių ir geria mažai skysčių, šlapime atsiranda acetono.

Stiprų amoniako kvapą šlapimas gali skleisti ir tada, kai žmogus karščiuoja, gausiai vemia, kai jaučiasi išsekintas sunkaus fizinio darbo.

Kad šlapimas kvepėtų rožėmis, senovės Romoje moterys gerdavo iš spygliuočių sakų išgaunamą terpentiną. Norėdamos labiau patikti vyrams, jos nevengdavo nuodytis šiuo skysčiu.

Saldi srovė vilioja ir vabzdžius

Cukralige sergančių žmonių šlapimas būna saldus. Esu girdėjęs pasakojant ir tokį anekdotą: eina suvalkietis keliu ir sutinka kaimyną. Šis klausia: „Ką čia neši?“ Žmogelis atsako: „Ai, einu į polikliniką, nešu šlapimo“. Pavakare kaimynas vėl sutinka jį, grįžtantį namo su maišeliu rankoje. „Ką dabar neši?“ – vėl klausia smalsus kaimynas. „Nešuosi šlapimo, gydytojas rado cukraus, negi išpilsi“, – atsako suvalkietis.

Nuo seno žinomas būdas, kaip įsitikinti, ar šlapime nėra gliukozės. Reikia išpilti jį ant smėlio ir palaukti, ar nepasirodys vabzdžių spiečius.

Jei renkasi muselės, vadinasi, šlapime cukraus yra.

Svarbus šlapimo rodiklis – šarmų ir rūgščių pusiausvyra. Jei žmogus sveikas, šlapimo pH svyruoja nuo 4,5 iki 7,8. Kai mėsos valgoma daug, šis rodiklis būna mažesnis. Kai į valgiaraštį įtraukiama daugiau augalinio maisto ir pieno produktų, šlapimas būna šarminis, todėl pH rodiklis – didesnis.

Badaujant, karščiuojant, sergant cukralige, šlapimas rūgštėja.

Labiau šarminis šlapimas būna nėščiųjų, nes, dažnai vemiant, pasišalina skrandžio rūgštis. Prasidėjus šlapimo takų uždegimui, bakterijos ima skaidyti įvairias medžiagas, todėl šlapimas tampa šarminis. Tuo tarpu rūgštinė aplinka ne taip patinka bakterijoms, tad geriau, kai šlapimo pH rodiklis mažesnis.

Daugelis bakterijų, išskyrus tuberkuliozę sukeliančias mikobakterijas, vengia rūgštinio šlapimo.

Nuosėdos šlapime – dėl druskų

Nors žmogus sveikas ir jo šlapimas skaidrus, ilgiau pastovėjęs, jis gali susidrumsti. Drumzlinas šviežias šlapimas yra infekcinės ligos požymis.

Kartais šlapime randama nuosėdų, kurios susidaro dėl druskų. Jei aptinkama rausvų nuosėdų, tai – uratai, jei balkšvų – fosfatai. Esu gydęs ligonį, kurio šlapimo kvapas buvo panašus į išmatų kvapą, jame net buvo matyti išmatų likučių.

Ligonis nerimavo, kad šlapinantis išsiskiria oro burbuliukų. Tokie burbuliukai – tai šlapimo infekcijos metu susidariusios dujos. Susirgus žarnyno liga divertikulioze, gali susidaryti storosios žarnos maišelis, jis gali prakiurti ir atsiverti į šlapimo pūslę. Tai reta patologija, tačiau esu gydęs ir tokių ligonių.

Santykinis šlapimo tankis (arba, kaip anksčiau sakydavome, lyginamasis svoris) – dar vienas kriterijus, padedantis nustatyti diagnozę. Šlapimas sunkesnis už vandenį, nes jame yra 95 proc. vandens, 5 proc. druskų ir kitokių medžiagų, kurias organizmas pašalina su šlapimu.

Kiek kartų per parą šlapintis yra normalu?

Filtruodami kraują, inkstai išskiria tai, ko organizmui nebereikia. Taip kraujas išvalomas nuo šlapalo, kalio, natrio, fosfatų ir kitų medžiagų apykaitos produktų.

Su šlapimu išsiskiria ir nusilupęs šlapimo takų epitelis, inkstų epitelis, net suirę leukocitai, eritrocitai.

Inkstai, gamindami šlapimą, reguliuoja organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, kai jie nustoja veikti, žmogus ištinsta ir paskęsta skysčiuose. Jei inkstai nebegali valyti organizmo, susikaupęs kalis ir vanduo gali nuvaryti žmogų į kapus.

Per visą žmogaus gyvenimą inkstai išvalo apie 4 mln. litrų vandens – tai jau ežerėlis. Per parą jie išskiria iki 1,5 litro šlapimo, tai vadinama paros diureze. Inkstai „paima“ maždaug ketvirtadalį kraujo, kurį išstumia širdis.

Per minutę pro inkstus prateka apie 1,2 litro kraujo, kurio šiek tiek daugiau nei pusė yra skystoji dalis – kraujo plazma. Normalu, jei dieną žmogus šlapinasi 4–6 kartus, naktį – kartą.

Pagrindinis inkstų uždavinys – ne tik šalinti medžiagų apykaitos produktus, bet ir palaikyti organizme vandens pusiausvyrą.

Dėl ko kyla troškulys?

Vanduo mums gyvybiškai svarbus. 70 kg sveriančio žmogaus ląstelėse jo yra daug – net 28 litrai, dar 3 litrai cirkuliuoja kraujyje, apie 11 litrų sudaro tarpląstelinis audinių skystis.

Tai ne distiliuotas vanduo, o įvairiausių druskų tirpalas, pagrindinę jo dalį, net 0,9 proc., sudaro valgomoji druska. Toks tirpalas yra ląstelių maistas ir statybinė medžiaga. Kad galėtų vykti biocheminiai procesai, organizmo skysčių sudėtis turi būti stabili, todėl įmanomi tik nedideli nukrypimai.

Už tai atsakingi inkstai. Kai sąlygos ekstremalios, inkstai išskiria šlapimą, kuriame druskų kiekis gali įvairuoti – būti iki keturių kartų didesnis arba iki šešių kartų mažesnis nei kraujyje. Norėdami įvertinti, kaip veikia inkstai, gydytojai neretai prašo ligonio tyrimams atnešti rytinio šlapimo. Tai padeda nustatyti santykinį šlapimo tankį.

Normalaus šlapimo santykinis tankis gali svyruoti nuo 1 005 iki 1 030. Kai šis rodiklis siekia 1 030, inkstai – puikūs, nes moka prisitaikyti. Inkstai dirba visą gyvenimą, jie niekada nesiilsi.

Naktį miegodami mes negeriame skysčių, todėl rytinis šlapimas yra koncentruotas. Kita vertus, įtarus šlapimo takų uždegimą, inkstų akmenligę ar kitas ligas, nebūtina tirti rytinį šlapimą. Koncentruotas šlapimas gali susidaryti dėl gausaus prakaitavimo ar didelio fizinio krūvio.

Mažiausias šlapimo kiekis, susidarantis per parą, – 400 mililitrų. Tai garantuoja organizmo homeostazę – elektrolitų pusiausvyrą. Jei šlapimo išsiskiria dar mažiau, tai rimtas įspėjimas, kad inkstams kažkas negerai.

Be vandens žmogus gali išgyventi savaitę, be maisto – gerokai ilgiau. Kai inkstai nebegauna skysčių, jie nebegali išvalyti kraujo. Be vandens negali vykti jokia biocheminė gyvybinė funkcija. Stiprus troškulys jaučiamas, kai organizme vandens sumažėja vos viena šimtąja dalimi. Netekus 5 proc. vandens, sumažėja darbingumas, o kai žmogus netenka 25–30 proc. vandens, jis miršta.

Vyresnio amžiaus žmonės daro didelę klaidą – bijodami, kad reikės dažnai eiti į tualetą, geria mažai skysčių, o reikėtų daryti priešingai – dažnai gurkšnoti vandenį.

Inkstams vieni niekai pagaminti mažo santykinio tankio šlapimą, o išskirti koncentruotą šlapimą – kur kas sunkiau. Anksčiau kai kurie gydytojai netgi įspėdavo ligonį: „Tavo inkstai nesveiki, gerk mažiau skysčių.“ Taip sakyti – nesąmonė.