Iš pirmų lūpų apie tai, kaip 1922 m. komunizmą statė aukščiausio lygio fanatikai: „Kokia dar meilė? Svarbiausia sueitis ir Leninas. Buvai šokiuose? Į teismą!“

O aš vis dar gyvenu... Komunizmą prakeikė! Socializmas jau mėšlas! Man sako: „Na kas gi šiandien gali rimtai vertinti marksizmą! Jo vieta – istorijos vadovėliuose.“ O kuris iš jūsų galėtų pasigirt, kad skaitė vėlyvuosius Lenino veikalus? Išmano visą Marksą? Yra ankstyvasis Marksas... ir Marksas gyvenimo saulėlydyje...

Tai, ką šiandien keikdami vadina socializmu, neturi nieko bendra su socializmo idėja. Idėja nekalta. (Ir vėl užsikosėjęs kalba neaiškiai.) Žmonės neteko savo istorijos... liko be tikėjimo... Ko bepaklaustum – akyse tuštuma. Viršininkija išmoko žegnotis, bet žvakutę vis tiek dešine ranka laiko – kaip degtinės stikliuką. Grąžino trenkiantį naftalinu dvigalvį erelį... bažnytines vėliavas su ikonomis... (Staiga nepaprastai aiškiai.) Mano paskutinis prašymas – parašykit tiesą. Bet mano tiesą... ne savąją. Kad liktų mano balsas... (Rodo savo nuotraukas. Kartais šį tą pakomentuoja.)

Atvedė pas vadą. „Kiek tau metų?“ – klausia vadas. „Septyniolika“, – sumelavau. Man dar nebuvo šešiolikos. Taip tapau raudonarmiečiu. Mums išdavė autus ir raudonas žvaigždutes kepurėms. Budionovo kepurių – budionovkų – nebuvo, o raudonas žvaigždutes mums išdavė. Kokia Raudonoji armija be raudonųjų žvaigždučių? Išdavė šautuvus. Ir pasijutom revoliucijos gynėjai. Aplink – badas, epidemijos... grįžtamoji šiltinė... vidurių šiltinė... dėmėtoji šiltinė... O mes – laimingi...

Kažkas ištempė pianiną iš nusiaubto dvarelio ... Stovi sode, lietuje mirksta. Piemenės atsivaro karves arčiau ir skambina juo mušdamos lazdomis. Įgėrę sudegino dvarą. Išplėšė. Kam dabar reikia to pianino?

Susprogdino cerkvę... Ausyse dar ir dabar senučių klyksmai: „Vaikeliai, nedarykite šito!“ Maldavo. Kibo į kojas. Cerkvė du šimtus metų išstovėjo. Šviesi vieta, maldų prikalbėta, kaip sakoma. Pastatė cerkvės vietoj miesto tualetą. Dvasininkus privertė jį valyti. Šūdus kuopt. Dabar... žinoma... dabar suprantu... O tada... linksma...

Vidury lauko guli draugai... Jiems ant kaktų ir krūtinių išpjautos žvaigždės. Raudonos žvaigždės. Perrėžti pilvai, į juos pripilta žemių – norėjot žemės, šekit! Mūsų jausmai – pergalė arba mirtis! Jeigu mirsim, žinosime, už ką mirštam. Prie upės pamatėm durklais suvarpytus baltuosius karininkus. Pajuodo saulėje „jų kilnybės“. Iš pilvų pūpso antpečiai... pilvai prikimšti antpečių... Negaila! Negyvų žmonių mačiau ne mažiau nei gyvų...

– Šiandien gaila visų – ir baltųjų, ir raudonųjų. Man gaila.

– Jums gaila... Gaila?! (Pasirodė, kad mūsų pokalbis čia gali ir baigtis.) Na taip... žinoma... „Bendražmogiškosios vertybės“... „abstraktusis humanizmas“... Žiūriu televizorių, skaitau laikraščius. O mes laikėm gailestingumą žodžiu iš popų žodyno. Mušk baltąją bjaurastį! Pirmyn už revoliucinę tvarką! Pirmųjų revoliucijos metų šūkis: geležine ranka atvesime žmoniją į laimę! Partija pasakė – ir aš tikiu partija. Tikiu.

Orskas prie Orenburgo. Dieną ir naktį varo prekinius traukinius su buožių šeimomis. Į Sibirą. O mes saugom stotį. Praveriu vienas duris: kampe ant diržo kabo pusnuogis vyro lavonas. Motina sūpuoja ant rankų kūdikį, o vyrėlesnis berniukas sėdi greta. Semia rankomis savo išmatas ir valgo kaip košę. „Daryk! – šaukia man komisaras. – Buožių išperos! Jie netinka naujam gyvenimui!“ Ateitis... ji gi turi būti graži... Gražu bus vėliau... Taip, tikėjau! (Kone šaukia.) Mes tikėjom kažkokiu gražiu gyvenimu. Utopija... taip, utopija...

O jūs? Jūs gi turit savo utopiją – rinką. Rinkos rojų. Rinka visus padarys laimingus! Chimera! Gatvėmis šlaistosi gangsteriai avietiniais švarkais, aukso grandinės iki bambos. Kapitalizmas karikatūriškas, kaip tarybinio žurnalo „Krokodilas“ paveikslėliai. Parodija! Vietoj proletariato diktatūros – džiunglių įstatymai: kąsk tam, kas silpnesnis už tave, o tam, kuris už tave stipresnis, lenkis. Seniausias įstatymas Žemėje... (Kosulio priepuolis. Atokvėpis.)

Mano sūnus nešiojo budionovką su raudona žvaigžde... Vaikystėje jam tai buvo geriausia gimtadienio dovana. Seniai nebevaikštau į parduotuves. Ar ten dar parduoda budionovkas? Jas ilgai nešiojo. Net Chruščiovo laikais nešiojo. O kokia dabar mada? (Bando nusišypsoti.)

Atsilikau... žinoma... aš jau iškasena... Vienintelis sūnus... mirė... Baigiu gyvenimą su marčia ir anūkais. Sūnus buvo istorikas ir įsitikinęs komunistas. O anūkai? (Pašaipiai.) Anūkai skaito Dalai Lamą. Vietoj „Kapitalo“ – „Mahabharata“. Kabala... Dabar visi tiki kas sau. Taip, dabar taip... Žmogus visada nori kuo nors tikėti. Dievu ar technikos progresu. Chemija, polimerais, kosminiu protu. Dabar – rinka.

Na, tarkim, prisivalgysim iki soties, o kas tada? Užeinu į anūkų kambarį – o ten viskas svetima: marškiniai, džinsai, knygos, muzika, dantų šepetėlis – ir tas ne mūsiškas. Ant lentynų – tuščios pepsikolos ir kokakolos skardinės...

Papuasai! Vaikšto į prekybcentrius kaip į muziejų. Atšvęsti gimimo dieną makdonaldse – jėga! „Seneli, o mes buvom „Pizza Hut“! Meka! Klausia manęs: „O tu tikrai tikėjai komunizmu? O kodėl ne humanoidais?“

O aš svajojau: taika – lūšnoms, karas – rūmams, o šitie viliasi tapti milijonieriais. Ateina draugų. Girdžiu kalbant: „Verčiau gyvensiu silpnoje šalyje, kad tik būtų jogurto ir gero alaus“, „Komunizmas – dumblas!“, „Rusijos kelias – monarchija. Dieve, sergėk carą!“

Klausosi dainų: „Mes dar pagyvensim, poručike mielas, / O tiems komisarams atlyginta bus...“ O aš gyvas... aš dar čia... Iš tiesų... Aš gi neišsikrausčiau iš proto... (Žiūri į anūką. Tas tyli.) Parduotuvėse pilna dešros, o laimingų žmonių nėra. Aš nematau žmonių, kurių akys degtų.

* * *

Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Kaunas: Kitos knygos, 2016.