Nobelio premiją pelnę atsiminimai apie II-ąjį pasaulinį karą: „Pakeliui į katastrofą“

W. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a. politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją. Talentingo rašytojo plunksna sudėtingą, prieštaringą XX a. istoriją pavertė intriguojančiu trileriu.

Bus išleisti keturi W. Churchillio memuarų „Antrasis pasaulinis karas“ tomai.

Pirmame W. Churchillio knygų serijos tome „Pakeliui į katastrofą“ atskleidžiama padėtis Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Šis konfliktas sąlygojo didžiųjų Europos imperijų griūtį, jų vietoje užgimė daugybė naujai susikūrusių nepriklausomų valstybių, o 1919 m. Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią bet kokioms skerdynėms ateityje. Deja, pranašautos ramybės Europa taip ir nesulaukė.

Po Pirmojo pasaulinio karo buvęs Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras, o vėliau – Pirmasis Admiraliteto lordas W. Churchillis pralaimėjo keletą rinkimų ir, nors buvo paskirtas iždo kancleriu, iš aktyvios tarptautinės politikos pasitraukė. Nepaisant to, jis įdėmiai sekė įvykius, nevengė atvirai reikšti savo nuomonę, stengėsi įspėti vyriausybę dėl nuolat kylančių grėsmių.

W. Churchillis neigiamai vertino bolševikų perversmą Rusijoje ir ten įsigalėjusią diktatūrą. Jis buvo vienas iš nedaugelio britų politikų, kuris siūlė bendromis Europos šalių pastangomis nuversti teroristinį raudonąjį režimą. Tam nebuvo lemta išsipildyti. Kitą grėsmę Europos saugumui W. Churchillis įžvelgė nugalėtojų sankcijose Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusiai Vokietijai. Politiko manymu, iki paskutinio siūlo apiplėšti, pažeminti, daugybę teritorijų praradę vokiečiai gali pasiduoti radikalaus revanšizmo, kraštutinės agresijos pagundoms.

W. Churchillis buvo teisus! 1933 m. didelės visuomenės dalies paramą įgijęs Adolfas Hitleris paskiriamas Vokietijos kancleriu. Naujai užgimęs Trečiasis reichas pradėjo karštligiškai ginkluotis, vieną po kito pažeidinėdamas Versalio sutarties punktus. W. Churchillis tvirtino, kad nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos vyriausybės laiku neįvertino kylančios grėsmės.

Vokietija jau buvo nusprendusi visiškai perbraižyti Europos žemėlapį. Ji remilitarizavo Reino sritį, prisijungė Austriją, o po to ir Čekiją. Laikas, kai Hitleris dar galėjo ir turėjo būti sustabdytas, praliejant kur kas mažiau kraujo, buvo negrįžtamai prarastas.

1939 m. rugpjūtį Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga. Du patys nepakančiausi režimai staiga tapo sąjungininkais. Norėdami išgelbėti dėl ilgamečio nuolaidžiavimo naciams gerokai pašlijusį savo autoritetą britai ir prancūzai suteikė saugumo garantijas Lenkijai. „Dabar Didžioji Britanija ir Prancūzija pagaliau liovėsi nuolaidžiauti. Galiausiai buvo priimtas sprendimas, kuris, be abejo, pasmerkė mirti dešimtis milijonų žmonių“, – rašė W. Churchillis.

Vokietijai užpuolus Lenkiją, Didžioji Britanija ir Prancūzija stojo į karą prieš agresorių, nors pradžioje šis karas reiškėsi gana pasyviais abiejų pusių veiksmais. Karštoji karo vakaruose fazė prasidėjo 1940 m. gegužės 10 d., vokiečiams įsiveržus į Olandiją ir Belgiją. Prieš tai dėl ne itin sėkmingų britų laivyno veiksmų prie Norvegijos krantų atsistatydino vyriausybė. Karalius Jurgis VI naujuoju šalies premjeru paskyrė ryžtingąjį W. Churchillį, kuris savo gegužės 13 d. kalboje pabrėžė, kad į pergalę teks žengti per kraują, sunkų darbą ir ašaras.

Winston S. Churchill. Antrasis pasaulinis karas. Pakeliui į katastrofą, I tomas. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 368 p.: iliustr.