Ilgai slėpta istorija, kaip Šaltojo karo metu JAV persekiojo sovietų raketinius povandeninius laivus: ar tikrai buvo verta mokėti tokią kainą?

Ši knyga – tai tarsi trileris apie šnipus, tačiau visa, kas joje aprašyta, yra iš tiesų įvykę. Tai tikra nuotykių, išradingumo ir drąsos epopėja apie JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų sėkmingas operacijas ir skaudžias tragedijas jūrų gelmėse.

Siūlome knygos ištrauką.

* * *

Vienas povandeninio laivo kapitonas su žmona kartą susitarė: kai jis bus jūroje, tuo pačiu nakties metu abu žiūrės į tą pačią žvaigždę. Bet ji tiksliai nežinojo, kada jos vyras gali pakelti savo laivą į periskopo gylį ir žiūrėti į dangų.

Kiekvieną naktį sutartą valandą ji žiūrėjo į jų žvaigždę, puikiai suprasdama, kad tuo metu jis greičiausiai tyliai plaukia po vandeniu. Vis dėlto ją palaikė viltis, kad bent jau retkarčiais jų žvilgsniai toje žvaigždėje susitinka. Tai tęsėsi kiekvieną naktį, kol vyras grįžo iš kelionės.

Jie buvo tarp laimingųjų. Dėl streso, sukelto ilgų mėnesių jūroje, ir slaptumo įsipareigojimų daugelis porų išsiskirdavo. Joks baigiamasis povandeninio karo padarinių aptarimas negali nepaliesti žmogiškojo faktoriaus. Povandeninių laivų jūrininkai aukojo savo gyvenimo mėnesius, metus ar net dešimtmečius, kad užtikrintų geriausią apsaugą nuo branduolinės grėsmės iš jūros.

Šie vyrai iš visų išgalių stengėsi persekioti sovietų raketinius povandeninius laivus. Tik pasitelkus povandeninį laivą buvo galima plaukti paskui sovietinį „būmerį“, stebėti jo įgulos darbą ir išsiaiškinti, ką jis darys gavęs įsakymą paleisti raketas.

Palaipsniui, misija po misijos, kaupėsi patirtis ir žinios. Bet vos tik atsirasdavo naujos klasės sovietų povandeniniai laivai arba pasikeisdavo jų taktika, beveik viską tekdavo pradėti iš naujo.

Povandeninių laivų misijos buvo ir kitaip svarbios: dėl jų JAV galėjo perprasti sovietų karinių lyderių mąstyseną. JAV kapitonas persekiojimo metu galėjo įsivaizduoti save sovietų kapitono vietoje ir suprasti, kokie jie vis dėlto be galo skirtingi.

Ypatingieji povandeniniai laivai, prijungdavę prie kabelių klausymosi įrangą, suteikė galimybę sužinoti, ką sovietų karinio laivyno vadovybė kalba apie savo nesėkmes, kaip kritikuoja vieną ar kitą operaciją, kaip vertina amerikiečių branduolinio smūgio grėsmę. Laikotarpiu, kai abi supervalstybės vienu mygtuko paspaudimu galėjo pradėti branduolinį karą, tai buvo puiki ir be galo svarbi galimybė perprasti priešininką.

Agentai, kosminiai palydovai, žvalgybos lėktuvai, povandeniniai laivai – visi puikiai darbavosi rinkdami informaciją apie sovietų karinę techniką: ką šie stato, kokios naujų įrenginių techninės charakteristikos.

Tačiau perprasti sovietų psichologiją buvo gerokai sunkiau. Galiausiai netgi telefoniniai pokalbiai galutinai neatskleidė sovietų vadovybės minčių ir neatspindėjo, kokio masto politinė ir ekonominė krizė ištiko šią uždarą šalį. Vis dėlto, nors povandeninio laivo parvežta informacija būdavo kelių mėnesių senumo, pokalbių įrašai buvo geriausias žvalgybos duomenų šaltinis.

Vyrai, dalyvavę kabelio operacijose Barenco ir Ochotsko jūrose, žinojo, kad labai rizikuoja. Laivui susinaikinti skirti sprogmenys neleisdavo to pamiršti. Netgi karinio laivyno žvalgybos varžovai – aukščiausi CŽV pareigūnai – pripažino, kad povandeninių kabelių klausymasis buvo pavojingiausia ilgalaikė žvalgybos operacija šaltojo karo metais. Išskirtinumo ir pavojingumo aura pelnė šioms misijoms ypatingą pagarbą.

Kai išvystytos kosminių palydovų technologijos pavertė žvalgybos informacijos rinkimą saugesniu ir tikslesniu, dauguma žvalgybos lėktuvų pasidarė nereikalingi, o štai povandeniniai laivai ir toliau tiesiogiai susidurdavo su sovietais.

Ir tai juos išskyrė tiek tarp žvalgybininkų, tiek tarp visų ginkluotųjų pajėgų. Povandeninių laivų jūrininkai puikiai žinojo, kad jie yra vienintelė kariuomenės dalis, kuri ne šiaip dalyvauja kokiose nors sąjungininkų pratybose, o iš tikrųjų beveik kiekvieną dieną susiduria su priešu.

Visada buvo didžiulis pavojus, kad koks nors incidentas destabilizuos padėtį arba kad povandeniniai laivai įsivels į tikrą mūšį. Kartais kai kurie kritikai viešai teigdavo, kad taip galėjo nutikti kiekvieną kartą, kai JAV povandeninis laivas būdavo aptinkamas sovietų teritoriniuose vandenyse, kiekvieną kartą, kai grėsdavo atsakomieji veiksmai, kiekvieną kartą, kai povandeniniai laivai susidurdavo.

Nėra abejonių, kad kai kurie kapitonai vaikydamiesi šlovės darydavo daugiau, nei leistina. Tačiau kai karinis laivynas ir žvalgybos agentūros imdavo sverti galimą naudą ir tikėtiną griežtą sovietų atsaką, jie remdavosi paprastu faktu: sovietai taip pat siunčia šnipus prie jų pakrančių. Kaip sakė admirolas Jamesas D. Watkinsas, buvęs karinio laivyno operacijų vadovas ir energetikos sekretorius: „Istorija byloja, kad šnipai nuolat įkliūva. Na ir kas? Juk žinome, kad visi žaidžia šitą žaidimą.

– Paskui jis pridūrė: – Kol atlikdami šias operacijas akivaizdžiai nepažeisime mūsų pasirašytų susitarimų ir tarptautinių sutarčių, žaidimas bus sąžiningas. Mums nereikia už tai atsiprašinėti. Mes turime tai daryti. O jei to nedarysime, tai reikš, kad neatliekame savo darbo.“

Reikia pripažinti, kad šiuose „akivaizdžiai nepažeisime“ ir „mūsų pasirašytos sutartys“ pasakymuose slypi dviprasmybė. Bet žvelgiant atgalios akivaizdu, kad net rimčiausi povandeninių laivų susidūrimai niekada nesukėlė rimtos krizės, o sovietai šiame žaidime vadovavosi panašiomis taisyklėmis.

Kol amerikiečiai skverbėsi į sovietų paslaptis prijungdami klausymosi įrangą prie kabelių, sovietai taip pat rinko žvalgybos informaciją. Jie užverbavo Johną Walkerį ir jo šnipų tinklą, kad pavogtų kodus, leidusius sovietams pažvelgti į pačią JAV karinio laivyno šerdį.

Sovietų bandymai prilygti JAV karinei mašinai, o ypač sukurti raketinių povandeninių laivų flotilę, galinčią išvengti amerikiečių atakos laivų prasidėjus branduoliniam karui, sudavė rimtą smūgį šalies biudžetui. Tačiau ginklavimosi varžybos daug kainavo ir JAV, šimtai milijardų dolerių buvo išleista statyti ir aprūpinti du šimtus branduolinių povandeninių laivų ir SOSUS tinklui plėsti.

Vis dėlto žvalgybos surinkta informacija leido sutaupyti dar didesnes sumas, ją pasitelkus buvo galima tiksliau nustatyti, ko reikia JAV gynybos sistemai. O dabar, kai „rusų meška“ pasiekė bankrotą, kai šaltasis karas baigėsi, paaiškėjo, kad JAV karinio laivyno planai statyti naujus povandeninius laivus žlugo, o povandeninių pajėgų biudžetas bus stipriai apkarpytas.

Vyrai vis dar plaukia į jūrą, vis dar drąsiai neria į gelmes šnipinėti JAV priešų, bet šie priešai dabar dažniau telkiasi karštuosiuose trečiojo pasaulio taškuose, ir dabar jokia kita valstybė nėra toks didelis ir rimtas iššūkis jūrose, kokie buvo sovietai. Kongresui ketinant sumažinti bendrą žvalgybos biudžetą, tik šiek tiek apkarpyti, lyginat su šaltojo karo metais, tampa aišku, kad povandeninio laivyno laukia dar sunkesni laikai.

O ir Rusija, ir JAV susidūrė su naujomis išlaidomis – reikia atsikratyti senų povandeninių laivų su branduoliniais reaktoriais. Rusijai tai ypač aktualu – turbūt jau nebeįmanoma atitaisyti žalos, kurią Barenco jūrai padarė joje palaidoti senų povandeninių laivų reaktoriai, jų korpusai ir kitos radioaktyvios dalys, nuskandintos vandenyne palei šiaurinę Naujosios Žemės dalį.

Rusiją ir JAV vienija dar vienas dalykas. Povandeninių operacijų slaptumas, kurio šaltojo karo metu laikėsi abi pusės, paliko negyjančių žaizdų, kurios ypač skaudžios šeimoms, per šias operacijas netekusioms savo artimųjų. Pavyzdžiui, iki šiol nėra pateikta įtikinamų atsakymų apie 1968 metais dingusius povandeninius laivus – JAV Scorpion ir sovietų „golfą“.

Sovietų pareigūnai taip troško nuslėpti „golfo“ tragediją, kad tiesiog paskelbė jo vyrus dingusiais be žinios, be to, atsisakė jiems suteikti apdovanojimus ir pensiją, paprastai skiriamą artimiesiems už „žūtį vykdant karinę užduotį“. Jūreivių našlės gavo po vienkartinę 1500 rublių išmoką ir dar po 58 rublius kasmet už kiekvieną vaiką arba neįgalų šeimos narį.