Šalis, kurioje kas dešimtas žmogus išleidžia knygą: akivaizdu, kodėl jie taip nori būti rašytojais

Tačiau ar šias knygas kas nors skaito? Jaunoji novelistė Kristin Eirikskdottir tvirtina, kad taip. Tuo labiau, kad žmonės stengiasi publikuoti knygas skirtingais metais nei jų draugai ar giminaičiai.

Specialių sagų (istorijų) turų metu galima pamatyti ant pastatų iškabintas lenteles su ant jų užrašytomis istorijomis.

Sagos atsirado dar XIII amžiuje, o jos pasakoja apie senovės skandinavų naujakurius, kurie ėmė keltis į salą dar IX amžiuje. Sagos yra rašomos ant servetėlių ir kavos puodelių. Kiekvienas šalyje esantis geizeris ir krioklys turi savo istoriją apie senovės didvyrius ar didvyres. Eilinis taksi vairuotojas parašo savo biografiją, o gidas kuria eilėraščius. Viešose vietose pastatyti suoliukai turi barkodus, kuriuos nuskaičius išmaniuoju telefonu galima klausytis audio istorijos.

Reikjavike kasmet vyksta knygų festivalis, kuriame tiesiog knibžda rašytojų. „Man Booker“ prizo laimėtoja Kiran Desai ir knygos „Generation X“ autorius Douglas Couplandas stovi netoli Islandijos literatūros superžvaigždžių Gerdur Kristny ir Sjóno. Sjónas taip pat rašo žodžius žymios dainininkės Björk dainoms.

Agla Magnusdottir sako, kad rašytojai šalyje yra itin gerbiami. Jie gyvena gerai, o kai kurie už tai gauna ir atlyginimą.

A.Magnusdottir yra Islandijos literatūros centro vadovė (arba bent jau buvo tokia prieš 7 metus). Šis centras siūlo valstybės paramą literatūrai ir jos vertimui.

Moteris pasakoja, kad žmonės rašo viską – šiuolaikines sagas, poeziją, vaikų knygas, literatūrą ir erotinę literatūrą. Tačiau anot jos, daugiausiai dėmesio sulaukia kriminalų žanras. Tačiau šioje šiaurės tautoje tai nieko nestebina. Kriminalinių novelių pardavimai yra įspūdingi – dvigubai didesni nei kaimyninių šiaurės valstybių.

Tad kas nulėmė tokį įspūdingą knygų pirkimo bumą? Žinoma, pirmiausiai nuopelnus reikėtų skirti puikiems rašytojams. Juodos lavos upių vagos, geizeriai ir ugnikalniai taip pat sukuria puikią aplinką istorijų kūrimui. Ne veltui rašytojai Johnas Ronaldas Ruelas Tolkienas ir Seamusas Heaney buvo taip sužavėti, o UNESCO organizacija Reikjaviką yra pripažinusi literatūros sostine.

Islandų novelistas Sölvis Björnas Siggurdssonas sako, kad rašytojai turėtų dėkoti praeičiai. Jis sako, kad kai buvo tamsu ir žmonės neturėjo ką veikti, jie ėmė rašyti. Dėl poetinių edų ir viduramžių sagų islandai visuomet buvo apsupti istorijomis. Vyras pasakoja, kad 1944 metais atgavus nepriklausomybę nuo Danijos, literatūra padėjo suformuoti islandų tapatybę.

S.B. Siggurdssonas pagarbą atiduoda Islandijos Nobelio premijos laureatui Halldorui Laxnessui, kurio knygos pardavinėjamos degalinėse ir turistų informacijos centruose visoje saloje. Vietiniai H.Laxnesso vardą duoda savo katėms ir keliauja aplankyti jo gimtinės. S.B. Siggirdssonas sako, kad kai H.Laxnessas 1955 metais laimėjo Nobelio premiją, jis išgarsino Islandijos literatūrą ir suteikė pasitikėjimo rašyti kitiems islandams.

Prie rašymo bumo prisidėjo ir 2008 metais įvykusi ekonominė krizė, taip pat 2010 metais dėl didžiulio ugnikalnių aktyvumo susiformavęs pelenų debesis.

Komikas, tapytojas ir rašytojas Hallgrimuras Helgasonas sako, kad ekonominė krizė, islandų vadinama kreppa, suteikė postūmį – privertė kelti sau didesnius reikalavimus ir suteikė daugiau kūrybiškumo. Jis sako, kad islandai rašo ne tik sagas, bet ir apie politiką.

Tačiau kai kurie bijo ir knygų krizės. Islandijoje yra tiek daug rašytojų, kad leidėjams daromas didžiulis spaudimas. Daugiausiai knygų yra išleidžiama „Kalėdinio knygų antplūdžio“ metu (jolabokaflod). Tuo metu beveik kiekvieni namai gauna knygų katalogą – ir skaito jį tarsi baldų katalogą. Visi Kalėdų proga dovanų gauna knygų.

Knygų festivaliuose dalyvauja ir žymioji daininkė Björk. Ji sako, kad Islandija yra maža šalis, visi čia užaugo kartu, todėl palaiko vienas kitą.

Jei Björk seniau buvo didžiausias Islandijos kultūros prekės ženklas, tai šiandien prie jos yra prisijungęs visas būrys rašytojų.