Lietuvių kilmės kario prisiminimai: „Pasmerkti pražūčiai. Kovos Rytų Prūsijoje 1944–1945“

Kartu su kitais vokiečių kariais gimtuosius Rytprūsius stengiasi apginti ir čia gimęs bei užaugęs lietuvių kilmės karys savanoris Günteris Emanuelis Baltuttis. Kuopos vadas įžvelgia neeilinį šio vos aštuoniolikmečio jaunuolio gebėjimą nepastebėtam prasmukti pro priešų akis ir paskiria jį kuopos pasiuntiniu.

Sumanaus fronto naujoko užduotys – žvalgyti teritoriją, visur lydėti kuopos vadą, palaikyti ryšį su kitomis kuopomis ir vadovybe. Pėsčiomis, nes lauko telefono aparatai prarasti, radijo ryšio įranga – sugadinta. Po poros Rytprūsiuose praleistų mėnesių jis lieka vienintelis išlikęs gyvas kuopos pasiuntinys. Ne sykį atsidūręs priešų apsuptyje jis įstengia nesutrikti, pasprukti ir parnešti vertingos informacijos.

Tačiau Rytprūsiuose telkiamos ypač gausios Raudonosios armijos pajėgos ir čia vežama karinė ginkluotė neleidžia abejoti, kad gauta užduotis nepraleisti priešų gilyn, – vokiečiams neįgyvendinama. 1945 metų žiemą galiausiai jau niekas nebežinojo, kur yra frontas. Vokiečių pajėgos buvo išformuojamos, o rusai puolė prioritetinius taškus, – ten, kur tikėdavosi sulaukti mažiausio pasipriešinimo. Rusų tikslas – atkirsti vokiečius nuo aprūpinimo taškų ir sudaryti vadinamąjį katilą. Kaip išpiltas vanduo jie užliejo visą Rytų Prūsiją.

Vienintelis vokiečiams ir Rytprūsių gyventojams likęs kelias išgyventi – per Aismarių ledą trauktis Dancigo (dab. Gdansko) link ir tada gilyn į Vokietiją. Bėgant iš Rytprūsių už nugaros visiems laikams lieka šio krašto miestai ir miesteliai: Builynai, Prūsa, Ūdravangis, Kryžbarkas, Šventapilė, Žintai, Gumbinė, Jogailėnai. Netrukus rusų užimta Rytų Prūsija ima srūti kraujo upėmis.

G. E. Baltuttis gimė 1926 m. Kai sulaukė aštuoniolikos ir galėjo tapti savanoriu, karas jau ėjo į pabaigą. Patekęs į tankų-parašiutininkų diviziją jis per paskutinius tris fronto Rytų Prūsijoje mėnesius pajuto, ką pralaimėtojams reiškia besibaigiantis karas: tai ne tik civilių ir bendražygių mirtys, šaltis, nuolatinė drėgmė, maisto ir miego trūkumas, bet ir mąžtančios šovinių atsargos, menkstanti karių kovinė dvasia ir kartais abejonių keliantys ar į atvirą pražūtį vedantys karinės vadovybės sprendimai.