Skulptūros adatos auselėje

Didžiosios Britanijos menininkas mėgsta iki mažyčių statulėlių sumažinti įvairius populiariosios kultūros simbolius, tokius kaip Hulk'as (Incredible Hulk) arba Simpsonai and The Simpsons. Tokie meno kūriniai nėra pigūs - mikroskulptūrų kaina gali siekti iki 140000 dolerių už vienetą. Jų kolekcionieriai, į kurių tarpą patenka tokios įžymybės kaip princas Čarlzas, Eltonas Džonas, Maikas Taisonas ir britų magnatas Deividas Loydas su kiekvienu egzemplioriumi gauna ir papildomą mikroskopą, kuriuo jie gali apžiūrėti savo įsigytą kūrinį.

"Aš tarsi išprotėjęs profesorius, tik neturiu pasišiaušusių plaukų", juokiasi 52 metų Wigan'as, vienai statulėlei kurti sugaištantis apie šešias savaites. "Aš pasiekių 6-7 mikronų tikslumą, o tai prilygsta trečdaliui laikraštyje atspausdinto taškelio dydžio". Kaip jis tai padaro? Lydydamas dulkių skaidulas ir plastiko trupinėlius ir išgaudamas iš jų žmogaus akimi atpažįstamas formas Wigan'as naudoja 800 kartus didinantį mikroskopą. Portalo Wired.com žurnalistams Wigan'as pasakojo, jog norint tiksliai kontroliuoti savo judesius apdorojant nepaklusnias medžiagas, prireikia beveik antžmogiškos ramybės. Šiuo metu dalis jo kūrinių yra eksponuojami Los Andžele (JAV). Jie patalpinami specialiuose korpusuose, kuriuose iškart yra sumontuotas mikroskopas, o jo lęšiai sufokusuoti taip, kad lankytojai be papildomo derinimo galėtų viską gerai apžiūrėti. "Kai dirbate mikroskopiniame lygmenyje", sako menininkas, "jums tenka kontroliuoti kiekvienos jūsų kūno dalies judesius — pirštų galiukų, sąnarių, ir netgi įvertinti širdies plakimo sukeltus virpesius. Atlikdamas bet kokį pjūvį, aš sulaikau kvėpavimą. Tai man suteikia maždaug pusantros sekundės tarpą tarp širdies dūžių, per kurį aš turiu atlikti sumanytą veiksmą".

Mikroskulptūros anatomija Antroje nuotraukoje pavaizduotai 1969 metais įvykusio astronauto Buzz'o Aldrin’o nusileidimą Mėnulyje iliustruojančiai skulptūrai kurti Wigan'as panaudojo mažytį plastikinio marškinių emblemai išsiuvinėti naudoto audinio trupinėlį. Iš jo menininkas suformavo aukštyn iškeltą sveikinančią astronauto ranką. "Aš perpjoviau šio nailoninio pluošto skaidulos sandūras ir prilenkiau skultūros ranką link galvos; tačiau lenkiant ranka nuolat norėjo atšokti atgal", pasakoja autorius, apibūdindamas delikatų procesą. "Aš padarau mažyčius griovelius ir kai pradedu pjauti, statulėlės kūnas pradeda lenktis ir suktis. Tuo momentu per įrankį nuo piršto pradeda tekėti mano prakaitas. Jis teka link skulptūros tarsi nenumaldomai artėjanti prakaito sukelto potvynio banga". Tvirtai įtvirtinti mažytę astronauto figūrą vienoje vietoje jau yra kita problema. "Aš adatoje išgręžiau dvi mikroskopines skylutes. Tada įstūmiau jo kojas į šias mažytes angas", sako Wigan'as. "Jei spausite per stipriai, statulėlė atšoks tarsi iššauta iš katapultos. Turint tą galvoje man teko panaudoti savo paties pulsą - jis suveikė tarsi kūjis, kurio pakako astronautui įstatyti į jam suplanuotą vietą". Vėliavai gaminti Wigan'as panaudojo musės plauką. Juo jis nudažė mikroskopinį plastikinio maišelio fragmentą. Dažams panaudotas sutrupintas dažų pigmentas. Vėliavai kotą beveik tikrąja to žodžio prasme jis gavo tiesiog "iš oro": "Aš paėmiau juodo plastiko gabalėlį, pamojavau juo ore ir pagavau dalelę dulkių skaidulos. Aš ją patalpinau po mikroskopo objektyvu, sugriebiau instrumentu vieną jos galą ir ištiesinau. Taip pagaminau vėliavos stiebą".

Wigan'as mažus objektus pradėjo kurti būdamas penkerių metų. Tada jis statė namus skruzdėlėms. Mokykloje jį dažnai užgauliodavo, nes vaikas kentė nuo disleksijos (skaitymo sutrikimo). Ramybę jis rasdavo savo nuosavoje "visatoje", kurią buvo sukonstravęs tėvams priklausiusio namo Birmingeme (Anglija) galiniame kieme. "Aš pradėjau konstruoti namelius skruzdėlėms, nes maniau, kad joms reikia vietos, kur galėtų gyventi", sako menininkas. "Aš joms kūriau batus ir skrybėles. Tai buvo fantazijų pasaulis, į kurį pabėgęs aš galėdavau pasislėpti nuo mokytojų kritikos. Nuo to ir prasidėjo mano, kaip skulptoriaus, karjera".

Suaugęs Wigan'as du dešimtmečius dirbo gamykloje, kol netikėtai sulaukė didžiulio pasisekimo 1999 metais. Norėdamas pažymėti karališkąsias princo Edward'o ir Sophie Rhys-Jones vestuves, jis ant degtuko galiuko išraižė "Edward'as ir Sophie: ideali pora" ("Edward and Sophie: The Perfect Match". Šis triukas užtikrino puikią Wigan’o reputaciją. Nuo tada jis sukūrė dešimtis realių ir pramanytų įžymybių skulptūrų, dirbdamas optinėmis skaidulomis ir šviesos diodais apšviestoje drabužių spintoje. Mažiausią kūrinį Wigan’ui yra pavykę pagaminti pagal užsakymą, skirtą britų magnatui - šis norėjo turėti plika akimi nematomą meno kūrinį. "Aš sutryniau smėlio kruopelytę mažyčiu plaktuku", smulkmeniškai prisimena Wigan'as. "Sutryniau ją į dulkes, paėmiau vieną šių dulkių dalelių ir padariau mažyčio poliarinio lokio skulptūrą". Miniatiūristo kelias į žvaigždes Tolesniuose Wigan'o planuose yra numatytas persikėlimas iš Anglijos į Losanželą, kur jis tikisi pradėti gaminti miniatiūrizuotą pasaulio įžymybėms skirtų skulptūrų seriją. Pradėti jis ketina nuo Maiklo Džeksono. Ar gali šis kadaise bendraamžių buvęs atstumtas žmogus pasiekti šlovę ir kitoje šalyje? Optimistiškai nusiteikęs Wigan'as tikisi, jog tai pasiseks. "Aš tiesiog gerbiu savo mamos žodžius. Ji visada sakydavo, jog kuo mažesnis tavo darbas, tuo didesnis taps tavo vardas". Wigan’o miniatiūrinės skulptūros iki rugpjūčio 24 dienos bus eksponuojamos Los Andželo "Hollywood Education and Literacy Project" galerijoje, adresu 6336 Hollywood Blvd.