Mokslo ir technologijų pasaulis

Idėja sukurti branduolinę torpedą, kuri smogtų JAV, kilo dar Stalino laikais.

Sukurti ginklą milijonams civilių nužudyti vienu smūgiu yra tikra ir, deja, gana reali Putino svajonė. Kalbame apie specialią branduolinę torpedą „Poseidon“ – nepilotuojamą branduolinį povandeninį laivą, kuris gabentų itin galingą 100 megatonų branduolinį užtaisą. Beje, ginklo, kuris turėtų sunaikinti pusę pasaulio, pavadinimas buvo pasirinktas per visos Rusijos balsavimą.

Jo kūrimas preliminariai tęsiasi nuo 2010-ųjų, ir būtent šis ginklas buvo įtrauktas į Putino „wunderwaffe“ (stebuklingų ginklų) sąrašą, tarp kurių yra – balistinė raketa „Sarmat“, hipergarsinės raketos „Kinzhal“ ir „Zircon“ bei branduolinė sparnuotoji raketa „Burevestnik“.

Rusijos Federacija bando pademonstruoti progresą kuriant „Poseidoną“: liepos pradžioje Rusijos karinis jūrų laivynas jau gavo šio ginklo nešiklį – povandeninį laivą „Belgorod“.

Sena idėja

Idėja sukurti didžiulę torpedą su galinga kovine branduoline bomba laive nėra labai nauja. Pirmą kartą tai pasirodė Stalino laikais, kai SSRS, neturėdama nei balistinių raketų, nei transkontinentinių bombonešių, bandė rasti sprendimą, kaip pristatyti atominę bombą į JAV. Projektas, tuomet vadintas T-15, nebuvo vystomas dėl trumpo nuotolio.

Tačiau idėja sklandė ore. SSRS 1961 metais išbandžius 50 megatonų termobranduolinę „caro bombą“ (išlieka galingiausia per visą branduolinių ginklų egzistavimo istoriją), vienas jos kūrėjų, garsus akademikas Andrejus Sacharovas pasiūlė sukurti specialią torpedą – 100 megatonų branduolinį užtaisą.

Faktas yra tas, kad caro bombos svoris buvo 26,5 tonos, todėl nebuvo jokios realios galimybės jos panaudoti kovoje. Tuo pat metu torpeda su branduoliniu reaktoriumi, turinti beveik neribotą galios rezervą ir nemažus nardymo gylius, leistų į ją lengvai įdėti tokią amuniciją. O 100 megatonų užtaiso sprogimas leidžia tiesiog fiziškai sunaikinti didelę JAV pakrantės dalį su uostais ir miestais.

Pats Sacharovas prisimena šį epizodą savo atsiminimuose ir prisipažino, kad kai apie šią idėją papasakojo pažįstamam kontradmirolui, jį šokiravo „kanibalistinis projekto pobūdis“ ir, kaip „pati mintis apie masines žudynes admirolui sukėlė šleikštulį“.

Bet praėjo 60 metų ir tokia mintis nėra šlykšti nei Putinui, nei Kremliaus elitui, nei, matyt, bet kam Rusijos Federacijoje. Pristatant projektą „Poseidon“, tuomet dar vadintą „Status-6“, tiesiogiai nurodytas tikslas: „svarbių priešo ūkio objektų sutriuškinimas pajūrio zonoje ir garantuotos nepriimtinos žalos padarymas šalies teritorijai sukuriant didelės radioaktyviosios taršos zonas, netinkamas karinei, ūkinei ir kitai veiklai šiose zonose vykdyti ilgą laiką“.

Norėdami suprasti 100 megatonų atominės bombos rezultatą, galite pasinaudoti mokslo ir branduolinių ginklų istoriko, Stevenso technologijos instituto profesoriaus Alexo Wellersteino „NukeMap“ modeliavimu ir susprogdinti jį Sankt Peterburgo uoste.

Tęsinys kitame puslapyje:

Iškart po sprogimo iš Putino gimtojo miesto nieko neliks. 8 km spinduliu nuo epicentro viskas molekuliniu lygmeniu virs garais. Sprogimo vietoje susidarytų 430 metrų gylio ir 3,5 km skersmens krateris. Smūgio banga, kurios galios pakaks sugriauti namams, pasieks priemiesčius, ypač Peterhofą. 64 km atstumu nuo epicentro žmonės gaus trečiojo laipsnio nudegimus, o tai garantuoja lėtą mirtį agonijoje per kelias dienas.

Tačiau tai dar ne viskas, nes branduolinės bombos sprogimas yra radiacinė tarša. O kadangi toks sprogimas bus itin žemame aukštyje, tai sukels maksimalią įmanomą radiacinę taršą.

Jei vėjas pūs link Maskvos, tai Rusijos Federacijos sostinę pasiektų radiacinė juosta, kurios „galia“ siektų 1000 rad (visiškai mirtina dozė, 10 kartų didesnė nei reikia susirgti pirmo laipsnio spinduline liga). Pakeliui „iškeptų“ kiti Rusijos miestai: Novgorodas, Vladimiras, Tambovas. O „lengvi“ 1 rad galios radioaktyvūs krituliai, dėl kurių žemė taps netinkama gyvybei, pasieks Kazachstano teritoriją.

Tačiau norint pasiekti 100 megatanų branduolinės bombos griaunantį efektą, net nereikia plaukti į krantą. Po jo sprogimovandenyno  gilumoje susidarytų radioaktyvus megacunamis. 450 metrų atstumu bangos aukštis siektų 9 km, 185 km atstumu – iki 22 metrų. Palyginimui, avarija Fukušimos atominėje elektrinėje įvyko dėl cunamio, kurio aukštis siekė 14-15 metrų. 925 km atstumu cunamio aukštis nukristų iki 4,6 metro.

„Poseidono“ savybės

Rusijos Federacijai, turinčiai galimybę pakartoti septintajame dešimtmetyje sukurtą branduolinę bombą, pagrindinė problema yra jos nešiklio sukūrimas. Ir dėl to Rusijos karinė pramonė susidūrė su tam tikrais sunkumais.

Vienintelė „Poseidono“ galimybė nepastebimai nuplaukti bent kelis tūkstančius kilometrų – matmenys. Net ir turint omenyje deklaruojamą maksimalų panardinimą į 1 km gylį, ji bus bejėgė, jei užduotis bus sprogti arti pakrantės, kur gylis kur kas mažesnis.

Žinomi duomenys apie „Poseidono“ dydį: 1,8 metro skersmens, 20 metrų ilgio, o bendras svoris – 100 tonų. Dėl to buvo sukurtas specialus miniatiūrinis branduolinis reaktorius su skystu metaliniu aušinimo skysčiu. Tokie reaktoriai buvo sukurti dar 50–60-aisiais, tačiau pasirodė esą itin kaprizingi, o jų naudojimą SSRS povandeniniuose laivuose nuolat lydėjo gedimai ir avarijos. 1968 m., K-27 avarijos metu, visa 105 žmonių įgula gavo dideles radiacijos dozes, devyni žmonės mirė per pirmąsias dienas po avarijos.

Be to, „Poseidonas“ turi konceptualų trūkumą. Pirma, net jei įsivaizduotume, kad pati megatorpeda yra nepažeidžiama, tai jos nešėjas – branduolinis povandeninis laivas – yra itin pažeidžiamas. Net hipotetinės nešančiosios raketos „Poseidon“ bus stebimos daug atidžiau, nei galima įsivaizduoti.

Yra žinoma, kad kiekvieną Rusijos povandeninį laivą seka Amerikos povandeniniai laivai. O veiksnys, leidžiantis sunaikinti povandeninį branduolinių raketų vežėją, yra paleidimo šachtų atidarymas, kuris aiškiai girdimas po vandeniu. Todėl apie visus raketų startus šalys iš anksto „įspėja“ viena kitą.

Ginklo kūrimo parengties būklė šiuo metu nežinoma. 2019 metais Rusijos Federacijos gynybos ministerija paskelbė jau atlikusi „komplekso lauko bandymus“.