Mokslo ir technologijų pasaulis

Mokslininkams pavyko „prikelti“ negyvas smegenų ląsteles, o tada jie nusprendė pabandyti sugrąžinti į gyvenimą ir visą organą.

Šimtmečius mokslininkai manė, jog mirtis ištinka tada, kai žmogus nustoja kvėpuoti ir neturi pulso. 1968 metais ekspertai peržiūrėjo šią teoriją ir prie išvados pridėjo dar vieną mirties požymį – smegenų veiklos nebuvimą. 1980 metais „smegenų mirtis" buvo įforminta – žmogus laikomas mirusiu dėl kraujotakos sustojimo arba visų smegenų mirties, rašo „Popular Mechanics".

Tačiau klausimas, kada žmogus iš tikrųjų mirė, vis dar atviras. Pavyzdžiui, aprašyti reti atvejai, kaip buvo 13-metei Jahi McMath 2013 m. Merginai buvo atlikta planinė tonzilių pašalinimo operacija. Praėjus kelioms valandoms po procedūros, jos būklė labai pablogėjo, deguonies lygis kraujyje sumažėjo ir J. McMath širdis sustojo. Nepaisant to, kad gydytojai konstatavo mirtį, merginos artimieji nebuvo pasiruošę jos paleisti – dėl to ji 5 metus gulėjo naudojant dirbtinę plaučių ventiliaciją.

Visą tą laiką Jahi organizmas gaudavo maistą per vamzdelį ir papildomų hormonų, toliau augo ir vystėsi, pavyzdžiui, jai net prasidėjo mėnesinės. Tik po penkerių metų artimieji ir gydytojai pripažino, kad mergina iš tikrųjų mirė.

Deja, tai ne vienintelis toks atvejis. Per pastaruosius metus mirties paskelbimas tapo tik painesnis. O dabar atrodo, kad nauja gyvybės palaikymo sistema, pavadinta „OrganEx", atgaivino ilgus metus trukusias diskusijas apie tai, kada iš tikrųjų nutrūksta žmogaus gyvybė.

Jeilio neuromokslininkas Nenadas Sestanas tiria genus, kurie kontroliuoja neuronų augimą ir tarpusavio ryšį besivystančiose smegenyse. Savo tyrimuose jis naudoja audinių dalis iš viso pasaulio smegenų bankų.

Maždaug prieš 8–9 metus vienas iš mėginių užsilaikė Londone – dėl tokio vėlavimo smegenų ląstelės jau laikomos negyvomis, jos miršta be deguonies per kelias minutes. Tačiau N. Sestanas prisiminė, kad kelis kartus vienas iš jo kolegų paliko smegenų gabalėlius dar kelioms valandoms, kol įdėjo jas į skystį eksperimentams, ir tyrėjui vis tiek pavyko atkurti gyvas ląsteles.

Dėl to jis nusprendė išbandyti Londone užtrukusį mėginį – mokslininkas išpjaustė smegenų gabalėlį ir įdėjo į Petri lėkštelę, kurioje buvo ląstelių maistinių medžiagų. Kaip nustebo mokslininkai, kai keletas ląstelių išaugo. Mokslininkai pakartojo eksperimentą, kad įsitikintų, jog rezultatai nebuvo atsitiktinumas – viskas pasikartojo taip pat.

Po to N. Sestanas ir jo kolegos susimąstė, ar įmanoma atgaivinti negyvų smegenų ląsteles, ar jas visas?

Tyrimo metu jie naudojo įvairius siurblius, šildytuvus ir filtrus, kad cirkuliuotų pagal užsakymą pagamintas kraujo pakaitalas. Tyrėjai galiausiai sukūrė ir užpatentavo sistemą, kurią pavadino „BrainEx". Dėl to jiems pavyko pasiekti nuostabių rezultatų – sistema atgaivino pagrindines kiaulių smegenų, gautų iš skerdyklos, funkcijas. Praėjus keturioms valandoms po kiaulės mirties, jos smegenyse aktyvavosi neuronai, pradėjo funkcionuoti kraujagyslės ir imuninės ląstelės.

Tyrėjai ties tuo nesustojo – nusprendė išplėsti sistemą taip, kad ji apimtų visą kūną ir pavadino ją „OrganEx". Iš viso sistemos kūrimas užtruko apie trejus metus, bet buvo verta pasistengti.

Iš esmės tai gyvybę palaikanti sistema – joje yra širdies darbą imituojantis siurblys, plaučių darbą vykdantis oksigenatorius, taip pat nemažai papildomų siurblių, vamzdelių ir jutiklių metabolitų, dujų, elektrolitų ir slėgio realiu laiku matavimui, bei atskiras kraujo filtravimo įrenginys.

Be to, sistemoje taip pat yra keletas mišinių, kuriuos ji suleidžia į žmogaus kūną:

• pradinis tirpalas elektrolitų ir pH disbalansui koreguoti;
• galvijų hemoglobinas deguonies transportavimui;
• apie keliolika vaistų (priešuždegiminių, antioksidantų, antihistamininių, antibiotikų, neuroprotekcinių medžiagų).

Anot N. Sestano, sistema lėtai atgaivina kūną, ląsteles, kurios jau pradėjo mirti.

Vėliau mokslininkai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 10 kiaulių. Pirmiausia jie privertė sustoti širdį, o tada prijungė gyvūnus prie „OrganEx" arba ECMO. Per pusvalandį mokslininkai pastebėjo, kad 4 iš 5 prijungtų gyvūnų širdies veikla atsinaujino spontaniškai, be krūtinės ląstos paspaudimų ar kitokio gaivinimo.

Įdomu tai, kad kiti papildomi tyrimai taip pat parodė specifinių ląstelių atsikūrimą, panaudojus „OrganEx".

Tačiau labiausiai nustebino tai, kad gaivinimo metu viena iš eksperimentinių kiaulių pajudėjo – mokslininkai teigia, jog sistema taip pat gali atkurti nervų ir raumenų sąryšius.

Praeis daug metų, kol bus galima atlikti „OrganEx" tyrimus su žmonėmis, tačiau eksperimentai jau rodo, kad ląstelių lygiu mirtis iš tikrųjų neįvyksta taip greitai, kaip manyta anksčiau.

Mokslininkai tikisi, jog ateityje pavyks atsakyti į pagrindinį klausimą – ar žmogaus mirtis gali būti grįžtamas procesas.