Mokslo ir technologijų pasaulis

Ant akmeninių įrankių, rastų 4000 metų senumo kape netoli Stounhendžo, rasta aukso pėdsakų – kurie rodo, kad įrankiai buvo naudojami auksinių papuošalų gamyboje.

Maždaug prieš 4000 metų netoli Stounhendžo buvo palaidoti du žmonės, o XIX a. aptiktos įkapės buvo apibūdintos kaip „šamano kostiumas“. Tačiau nauja kape rastų akmeninių įrankių analizė parodė, kad ant jų paviršiaus yra aukso pėdsakų – o tai rodo, kad jie buvo naudojami dirbiniams iš brangiojo metalo gaminti.

Taigi, ar palaidoti asmenys buvo šamanai, auksakaliai, ar dar kas nors? „Įkapės yra daugiau nei asmens tapatybės atspindys“, – gruodžio 15 d. žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime rašė mokslininkai. Šie artefaktai byloja apie senovės žmonių tapatybės sudėtingumą ir apie tai, kad tokie vaidmenys kaip „šamanas“ ir „auksakalys“ nepakankamai apibendrina asmenis, kurie bronzos amžiaus bendruomenei galėjo reikšti daugybę skirtingų dalykų.

„Esame linkę mąstyti apie žmones paprastomis kategorijomis – šamanas, metalo apdirbėjas, magas, svarbus asmuo, – tačiau šį šiuolaikinį vakarietišką požiūrį reikėtų pamiršti, kai galvojame apie gyvenimą antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje“, – teigia tyrime nedalyvavęs Bornmuto universiteto (JK) archeologas Timothy Darvillas.

1801 m. archeologai bronzos amžiaus dirbinius – įskaitant akmeninius įrankius – rado maždaug 1800 m. pr.m.e. datuojamame pilkapyje netoli Upton Lovell kaimo, esančio maždaug už 16 kilometrų į vakarus nuo Stounhendžo.

Rinkinį sudaro titnaginiai kirviai, šlifuoto akmens karoliukų vėrinys ir dešimtys kaulinių antgalių – galbūt iš kito vėrinio ar drabužio kutų. Kolekcija, kuri dabar eksponuojama Viltšyro muziejuje Devizeso mieste, tuo metu buvo interpretuojama kaip šamano įkapės.

Dviejų pilkapyje palaidotų žmonių lytis niekada nebuvo nustatyta, tačiau 1801 m. jie buvo interpretuojami kaip šamanas ir jo žmona.

Tačiau naujausias tyrimas sustiprina idėją, kad bent vienas iš jų galėjo garsėti gebėjimu kurti papuošalus iš aukso ir kitų brangiųjų medžiagų, teigia Lesterio universiteto (JK) archeologė ir pagrindinė tyrimo autorė Rachel Crellin.

„Abu šie žmonės siejami su įrankių rinkiniu, kuris leido jiems gaminti neįtikėtinai dailius ir gražius daiktus, kuriems pagaminti reikėjo daug įgūdžių, – sako ji.

Įkapės

Mokslininkai aukso pėdsakus ant akmeninių įrankių aptiko atlikdami pakartotinę artefaktų analizę šiuolaikiniais archeologiniais metodais – skenuojančiu elektroniniu mikroskopu ir rentgeno spindulių spektrometru – kad patikrintų, ar yra kokių nors liekanų, ir nustatytų jų cheminę sudėtį.

Tyrimas patvirtino, kad aukso pėdsakai ant įrankių yra priešistoriniai ir kad jie turi panašių priemaišų kaip ir kiti bronzos amžiaus Britanijoje naudoti aukso šaltiniai.

R.Crellin sako, kad akmeninių įrankių nusidėvėjimas taip pat rodo, jog jie buvo naudojami įvairiais būdais formuojant auksą ir įvairias kitas medžiagas – pavyzdžiui, gintarą, medieną, varį ir gagatą – smulkiagrūdę pusbrangę akmens anglį.

Pasak mokslininkės, bronzos amžiuje dažnai buvo gaminami smulkūs papuošalai, ypač asmeninės puošybos daiktai – pavyzdžiui, diržo kabliukai ir užsegimai su įvairių medžiagų „šerdimi“, kuri vėliau būdavo padengiama plonu aukso sluoksniu.

Senoviniai pilkapiai

Pilkapis, kuriame rasti įrankiai, yra vos už kelių kilometrų nuo kito maždaug to paties amžiaus pilkapio, vadinamo „Auksiniu pilkapiu“, kuris buvo iškasinėtas keleriais metais vėliau.

Abu pilkapiai yra vieni iš daugelio priešistorinių kapų, rastų kelių ar keliolikos kilometrų spinduliu aplink Stounhendžą – o tai sustiprina mintį, kad visa ši vietovė tūkstančius metų tarnavo kaip priešistorinis nekropolis.

„Auksiniame pilkapyje“ buvo palaidoti vieno žmogaus palaikai, su keliais aukso papuošalais ir kitais brangiais daiktais, tarp jų – vėriniu iš daugiau nei 1000 gintaro karoliukų.

R.Crellin pasakoja, kad tyrėjai dar nenustatė, ar aukso pėdsakai ant įrankių sutampa su aukso dirbiniais iš Auksinio pilkapio – tačiau ji tikisi, kad tolesnė analizė padės nustatyti jų geografinę kilmę.

Tyrime nedalyvavusi Kardifo universiteto (Velsas) archeologė Susan Greaney teigia, kad šis tyrimas rodo, kaip dailiųjų dirbinių gamyba galėjo būti laikoma net magiška.

„Galimybė transformuoti kitus objektus subtiliu ir meistrišku jų padengimo auksu procesu galėjo būti laikoma magišku ar ritualiniu procesu, slaptu metodu, žinomu tik keliems žmonėms, – sako ji. – Šis tyrimas rodo, kad metalo apdirbimas buvo glaudžiai susijęs su magija, ritualais ir religijomis“.