Mokslo ir technologijų pasaulis

Mirtis gali kelti siaubą – tačiau žmonės, buvę prie mirties slenksčio, paprastai pasakoja tuo metu jautę ramybę, komfortą ir paguodą.

Galbūt tai yra smegenų būdas susitaikyti su savo mirtingumu? O gal vyksta kažkas sudėtingesnio?

Mokslininkai turi keletą teorijų, paaiškinančių kai kuriuos stebinančius pojūčius, susijusius su mirčiai artima patirtimi (angl. near-death experience) – pavyzdžiui, fiziologinius pokyčius smegenyse mirštant smegenų ląstelėms.

Tačiau ši patirtis daugeliu aspektų išlieka paslaptimi dėl to, kad praktiškai neįmanoma ištirti jos realiuoju laiku, (JAV) psichiatrijos ir neurologijos mokslų profesorius Bruce Greysonas.

Mokslininkai turi remtis asmeniniais ir nesisteminiais liudijimais bei stebėjimais, prisiminimais, o kai kuriais atvejais ir tyrimais su gyvūnais – kad suprastų, kaip keičiasi smegenys po mirčiai artimos patirties ir ką tai galėtų reikšti ateities medicinai.

Aprašant mirčiai artimą patirtį, reikia įsigilinti į du aspektus: į tai, kas su žmogumi vyksta fiziškai, ir į tai, ką žmogus suvokia psichologiniu lygmeniu.

Fiziniu požiūriu mirčiai artima patirtis paprastai siejama su itin skausmingais įvykiais, įskaitant galvos traumą, širdies smūgį ar kvėpavimo sustojimą.

Tačiau psichologiniu požiūriu smegenys yra linkusios išjungti skausmo pojūtį – ar bent jau prisiminimą apie jį.

Pavyzdžiui, buvusi įmonės generalinė direktorė ir verslo konsultantė Julia Nicholson pasakojo, kad 1980 m. per vos ne mirtiną automobilio avariją prieš akis ryškiai matė, kaip vienas po kito blykčiojo jos artimųjų veidai.

„Neprisimenu, kad būčiau jautusi kokį nors skausmą, kol neatvykau į ligoninę“, – sakė ji žurnalui „Newsweek“.

Pasirodo, kad būdami prie mirties slenksčio žmonės mato mirusius arba gyvus artimuosius taip pat dažnai, kaip ir ryškią šviesą tunelio gale.

Kiti žmonės pasakojo apie labiau kūniškus pojūčius – pavyzdžiui, kad palieka savo kūną, plūduriuoja virš jo, jaučiasi fiziškai traukiami į tą tunelį su šviesa jo gale arba patiria dvasinį susidūrimą su aukštesniosiomis būtybėmis, ateiviais ar prarastais artimaisiais.

Ir visą tą laiką, kai patiriami šie nežemiški išgyvenimai, žmonės retai praneša jautę baimę ar skausmą – dažniausiai tai būna didžiulis ramybės ir meilės jausmas.

Kai kurių iš šių reiškinių mokslas negali paaiškinti – bent jau kol kas. Tačiau 2022 m. mirčiai artimos patirties tyrėjų bendruomenė gavo tai, ko dar niekada nebuvo mačiusi: mirštančio žmogaus smegenų skenogramą.

Ji atskleidė kai kurias paslaptis, apie kurias iki tol mokslininkai galėjo tik spėlioti.

2016 m. 87 metų vyras buvo prijungtas prie elektroencefalogramos (EEG), kai netikėtai patyrė širdies smūgį ir mirė. Vėliau mokslininkai rezultatus paskelbė žurnale „Frontiers of Aging Neuroscience“.

EEG matuoja smegenų gaminamus elektrinius signalus, kad padėtų diagnozuoti arba ištirti tam tikras neurologines būkles, pavyzdžiui, traukulius ir atminties praradimą.

Gydytojai atidžiai stebėjo vyrą dėl neseniai įvykusių traukulių – ir jo širdis staiga nustojo plakti.

Straipsnyje tyrėjai pranešė, kad per 15 sekundžių iki vyro širdies priepuolio EEG skenavimas parodė aukšto dažnio smegenų bangas, kurios, kaip manoma, yra svarbios kuriant ir atkuriant prisiminimus.

„Labai sunku daryti išvadas remiantis tik vienu atveju... tačiau galime teigti, kad prieš pat mirtį ir iškart po to, kai sustoja širdis, mes gauname signalus, panašius į tuos, kurie vyksta sveikam žmogui svajojant, įsimenant ar medituojant“, – „Insider“ sakė pagrindinis tyrimo autorius daktaras Ajmalas Zemmaras.

Žinoma, šios skenogramos yra užfiksuotos žmogui likus kelioms sekundėms iki jo mirties, tad jos nėra visiškai lygiavertės mirčiai artimai patirčiai, kai žmogus išgyvena. Tačiau toks aktyvumas gali padėti paaiškinti, kodėl mirčiai artimos patirties metu žmonės mato prisiminimų nuotrupas arba pažįstamų žmonių veidus, sako B.Greysonas.

Be to, žmonių, bandančių prisiminti savo mirčiai artimą patirtį, EEG skenavimas taip pat suteikia daugiau užuominų apie tai, ką ji daro žmogaus smegenims.

B.Greysono teigimu, kai žmonės prisimena mirčiai artimą patirtį, jų smegenyse „padidėja aktyvumas daugelyje skirtingų dalių – pavyzdžiui, susijusių su atmintimi, regėjimu, klausa ir emocijomis“.

Manoma, kad ypač laikinoji skiltis, kuri padeda apdoroti garsą ir koduoti prisiminimus, yra susijusi su nekūniškais išgyvenimais ir atminties blyksniais šios patirties metu, sako Nacionalinio Luiso universiteto (JAV) docentas ir mirčiai artimos patirties tyrėjas daktaras Davidas San Filippo.

„Tai paskatino kai kuriuos žmones manyti, kad mirčiai artima patirtis yra tiesiog biologinė, cheminė reakcija į smegenų mirtį“, – sakė D.San Filippo.

Atlikus tyrimą su žiurkėmis paaiškėjo, kad didžioji dalis teigiamų pojūčių, kurią žmonės patiria per mirčiai artimą patirtį, gali būti susijusi su serotonino, kurį išskiria smegenys, antplūdžiu. Tai gali būti smegenų būdas palaipsniui paruošti kūną mirčiai, sukeliant euforijos ir skausmo malšinimo pojūčius, sako D.San Filippo.

Nors tyrimai su gyvūnais gali suteikti užuominų, jie nėra analogiški tam, kas gali vykti žmogaus organizme – todėl būtina atlikti daugiau tyrimų šia tema, sakė B.Greysonas.

Skirtingo amžiaus grupėse ir tarp skirtingų šalių žmonių pranešimai apie mirčiai artimą patirtį yra stulbinamai panašūs, ypač kalbant apie susidūrimą su dvasine dievybe arba jausmą, kad jie yra kažko didesnio nei gyvenimas žemėje dalis, sakė D.San Filippo.

„Mes girdime tas pačias istorijas. Jos gali skirtis dėl kultūrinių ar dvasinių įsitikinimų, bet iš esmės jos yra tokios pačios, – sakė D.San Filippo. – Tai leidžia mums manyti, kad mirčiai artima patirtis yra transpersonalinė patirtis, vykstanti už smegenų ribų.“

Ką tai gali reikšti medicinai

Mirčiai artimos patirties tyrimai yra didžiulis iššūkis, tačiau mokslininkams geriau suprantant šį reiškinį, tai galėtų padėti sukurti naujas terapijas ir gydymo būdus žmonėms, susiduriantiems su nepagydomomis ligomis.

D.San Filippo sako, kad jo tyrimuose dalyvavę žmonės, kurie patyrė mirčiai artimą patirtį, prisimena, kad patyrimo metu jautėsi ramūs ir paguosti – todėl jie teigia, kad nebijo mirties.

„Jei mums pavyks daugiau sužinoti apie tai, kas sukelia teigiamą apymirtinę patirtį, kuri yra komfortiška ir rami, galbūt galėsime sukurti veiksmingą terapiją žmonėms, kurie išgyvena sukrėtimus ar sunkumus“, – teigia neurologinės chirurgijos gydytojas Jonathanas Rasouli ir priduria, kad tada mirties ir mirimo sąvokos „taptų ne tokios paslaptingos, o kartu ir ne tokios bauginančios“.

„Manau, kad žmonėms naudinga išgirsti istorijas apie apymirtinę patirtį, nes juos paguodžia mintis, kad mirtis yra procesas ir skausmas baigiasi“, – teigia D.San Filippo.

Parengta pagal „Science Alert“.