Mokslo ir technologijų pasaulis

Šiuo metu sukanka 50 metų vienam iš primirštų, bet labai reikšmingų, žmonijos mokslinės ir technologinės raidos įvykiui. Tada, 1960 m. balandžio 8 d. anksti ryte Gryn Benko (Green Bank) observatorijoje Vakarų Virdžinijoje, JAV mokslininkų grupė, vadovaujama F. Dreiko (Frank Drake), nukreipė 26 m diametro radijo teleskopo imtuvą Banginio Tau žvaigždės kryptimi.

Jų tikslas buvo sugauti nežemiškos civilizacijos (NC) radijo signalus. Tai buvo projekto „Ozma“ startas, kurio metu eksperimentai truko tris mėnesius ir buvo žvalgomos dvi žvaigždės Banginio Tau ir Eridano Epsilon. Jei tuo metu iš kurios nors žvaigždės būtų mus pasiekęs prieš 12 metų iš Banginio Tau arba 10,5 metų iš Eridano Epsilon pasiustas 1,42 GHz dažnio pakankamo galingumo radijo signalas, tai radioteleskopas jį būtų užfiksavęs.

NC siųstuvo galingumas turėtų būti apie 1 MW, o tai nėra labai daug. Deja, jokių signalų nebuvo užfiksuota. Tačiau taip žmonija pareiškė, kad ji pasiekė pakankamą technologinio išsivystymo lygį ir gali bandyti radijo bangomis ieškoti kitų civilizacijų.

Pirmosios idėjos užmegzti ryšį su „proto broliais“ kilo XIX a. pradžioje. Pvz., žymusis matematikas J. Gausas (Johann Carl Friedrich Gauss) pasiūlė Sibiro taigoje iškirsti mišką figūromis, kurios iliustruotų Pitagoro teoremą, ir apsėti tas vietas kviečiais. Dėl spalvinio kontrasto su taiga, toks sklypas būtų matomas iš Žemei artimų planetų Marso ir Veneros. Išradus radijo ryšį atsirado reali galimybė pabandyti užmegzti kontaktą su kitomis civilizacijomis. 1924 m., kai Marsas buvo minimaliu atstumu nuo Žemės, JAV buvo atliekami Marso pasiklausymo eksperimentai. Po kelias dešimtis minučių kelis kartus buvo išjungiami visi siųstuvai ir buvo bandoma sugauti signalus iš Marso. Po kelių dešimtmečių buvo įsitikinta, kad Saulės sistemoje civilizacija egzistuoja tik Žemėje, todėl viltis surasti „proto brolius“ yra tik prie kitų žvaigždžių. 1959 m. pabaigoje amerikiečiai Dž. Kokonis (Giuseppe Cocconi) ir P. Morisonas (Philip Morrison) paskelbė straipsnį, kuriame teoriškai pagrindė tarpžvaigždinio ryšio galimybę. Tai ir buvo akstinas F. Dreiko grupės eksperimentams.

Praėjo jau 50 metų, bet kol kas jokių NC veiklos požymių neužfiksuota. Projektas „Ozma“ palaipsniui virto į didžiulį projektą SETI (Search for Extra-Terrestrial Intelligence – Nežemiškųjų civilizacijų radijo signalų paieška). Projekto finansavimas nuolatos augo, į jį įsitraukė kelios šalys. Buvo suformuotas SETI institutas, sukurtos sudėtingos signalų analizės sistemos, sudaryti protokolai, kaip elgtis tuo atveju, kai bus priimtas laukiamas signalas, tačiau to signalo kaip nebuvo, taip ir nėra. Nesant jokių apčiuopiamų rezultatų 1993 m. JAV kongresas nusprendė daugiau nebefinansuoti SETI programos ir nuo to laiko SETI institutui teko ieškoti privačių rėmėjų. Vis dar išlieka daug entuziastų, kurie skiria nemažai laiko šiai problemai spręsti. 1995 m. startavo projektas SETI@home, su kurio pagalba buvo sujungta daugybės kompiuterių skaičiuojamieji resursai priimamų iš kosmoso signalų apdorojimui. Šiuo metu SETI@home jungia kelis milijonus kompiuterių, o šių metų viduryje numatomas patobulinto projekto setiQuest startas.

Kad ir kaip būtų, bet kontakto su NC užmezgimas turėtų sunkiai prognozuojamų pasekmių. Tai būtų tikras perversmas visoje mūsų veikloje. Žinoma, sunku tikėtis, kad kontaktas su NC įvyks panašiai, kaip pavaizduota filme „Nepriklausomybės diena“ – atskrenda kosminiai laivai ir bando mus užkariauti. Arba kaip viename fantastiniame apsakyme: nusileidžia skraidanti lėkštė Niujorke prie Jungtinių Tautų būstinės, iš jos išlipa mažas ateivis ir pareiškia: „Nešdinkitės per 24 valandas iš Žemės, nes prieš du milijonus metų mes šią planetą nusipirkome aukcione, ir ji mums priklauso, o iš kur atsiradote jūs, mums neįdomu.“ Tikrovėje, matyt, pats suvokimas, kad užmegztas kažkoks kontaktas būtų ilgas ir painus procesas. Gal dėl to ir yra sukurta daugybė sąmokslo teorijų apie tai, jog kontaktas jau seniai yra įvykęs.

Trečioji tylos priežastis – civilizacijos nenori apie save pranešti. Jau beveik šimtas metų mūsų planetos technologinio išsivystymo įrodymas – radijo signalai – sklinda šviesos greičiu galaktikoje. Taigi, civilizacija, esanti už 50 šviesmečių nuo mūsų, galėjo priimti mūsų signalus ir pasiusti atsakymą mums, kuris jau galėjo mus pasiekti. Tačiau neaišku, ar tas atsakomasis signalas yra naudingas mums ir neša daug svarbios informacijos, ar jis gali mums pakenkti. Yra pareikšta daug nuogąstavimų, jog SETI problemą reikia spręsti atsargiai. Kai kas tvirtina, kad yra pavojus, jog priėmę kažkokį nesuprantamą signalą ir pabandę jį iššifruoti kompiuteriu, galime jame įdiegti pavojingą kompiuterinį virusą, kuris užvaldys mūsų kompiuterines sistemas ir netgi sugebės susisiekti su jį sukūrusia civilizacija. K. Sagano (Carl Sagan) romane „Kontaktas“ (pagal šį romaną yra sukurtas ir to paties pavadinimo filmas) yra aprašyta panaši situacija. Ten mums atsiunčiami paslaptingos mašinos, su kuria galima keliauti greičiau už šviesą, brėžiniai. Nors ir nesuprasdami mašinos veikimo principo, žmonės nusprendžia ją pagaminti. O kas būtų, jei ta mašina skirta ne kelionėms, o mūsų planetos užkariavimui? Taigi, klausimas, ar verta pranešti apie savo egzistavimą, yra visai ne retorinis.

Šiuo metu yra uždrausta iš JAV teritorijos siusti galingus signalus į kosmosą. Iš viso buvo pasiusti tik keli tokie žemiečių pranešimai. Pats stipriausias iš jų buvo pasiųstas 1974 m. iš Puerto-Rike esančios Aresibo radioastronominės observatorijos žvaigždžių spiečiaus M13 kryptimi (atstumas iki jo 26 tūkstančiai šviesmečių). Pranešime buvo užkoduota informacija apie gyvybę Žemėje ir mūsų civilizaciją. Be to, informacija apie Žemę ir gyvybę joje yra pateikta kosminiuose aparatuose „Pionierius-10“ (įdėtas auksinis diskas su įrašais) bei „Vojadžeris-1 ir 2“ (informacija pateikta specialiuose konteineriuose). Šiuo metu toliausiai nuo Žemės yra nutolęs „Vojadžeris-1“ (Voyager-1), paleistas 1977 m. Atstumas iki jo dabar sudaro apie 17 milijardų kilometrų, t.y. apie 115 kartų daugiau negu Žemė nutolusi nuo Saulės, bet tai yra tik 0,00178 šviesmečio. Taigi, kitoms civilizacijoms gauti informaciją apie mus nėra taip paprasta. Susidaro paradoksali situacija – mes norime sužinoti apie kitas civilizacijas, bet patys apie save pranešti nenorime. Žinoma, ne visi mokslininkai laikosi tylėjimo pozicijos. Pvz., akademikas A. Sacharovas siūlė būtinai apie save periodiškai pranešti ir net nurodė įdomų būdų – labai galingus radijo žybsnius kosmose, kurių generavimui būtų panaudojami termobranduolinių įtaisų sprogimai.

Ketvirtoji tylos priežastis – civilizacija praranda susidomėjimą kosmosu ir savotiškai užsidaro savyje. Galima prisiminti 1961–1970 metų euforiją, kai buvo manoma, kad iki 1985-ųjų žmonės pasieks Marsą, o vėliau skris ir dar toliau. Bet, deja, mes niekur nenuskridome, o visai nesenai, 2010 m. vasario pradžioje, sužinojome, kad JAV prezidentas B. Obama nusprendė uždaryti naują savo pirmtako Dž. Bušo-jaunesniojo projektą „Žvaigždynas“ (Constellation), kuriame buvo numatyta iki 2024 m. išsilaipinti Marse. Matome, kad susidomėjimas kosmosu tikrai smunka, žinoma, jei neskaitytume Kinijos ir Indijos kosminių ambicijų. Reikia prisiminti ir tai, kad mūsų planetos skleidžiamas į kosmosą radijo triukšmas nuolat mažėja, nes vis labiau naudojamos modernios kabelinės ar šviesolaidinės sistemos. Dėl to ateityje mus pastebėti iš kosmoso bus vis sunkiau. Galimas ir kraštutinis šio varianto atvejis – technologinės civilizacijos žuvimas kosminėje katastrofoje arba susinaikinimas globaliniame temobranduoliniame kare. Beje, Dreiko formulėje šis variantas buvo numatytas įvedant koeficientą, kuris yra proporcingas civilizacijos gyvavimo trukmei.

Paskutinė, pati įdomiausia, priežastis – mes esame vieni Galaktikoje, o gal ir Visatoje. Nenoriu dabar kalbėti apie visokius realybės modelius, kuriuose egzistuoja paralelinės visatos, bet akivaizdu, kad jei mes esame vieni Galaktikoje, tai neverta tikėtis užfiksuoti kažkokius radijo signalus iš kitų galaktikų. Atrodo, pirmasis šią idėją po keliolikos metų dalyvavimo NC paieškos projektuose pateikė tarybinis astrofizikas I. Šklovskis savo knygos „Visata, gyvybė, protas“ penktajame leidime 1980 m. Gali būti, kad gyvybė yra paplitusi gana plačiai, bet protas – ne. Bet įmanomas variantas yra ir bet kokios gyvybės unikalumas. Vieną dieną, gal net artimiausiais metais, mokslininkai gali atrasti kažką fundamentalaus biologijoje, galbūt apie tai, kaip gyvybė ar mūsų protas atsirado ir veikia, kas patvirtins, kad gyvybė Žemėje yra unikali. Toks atradimas beveik niekais paverstų visus SETI projekto rezultatus, bet jis turėtų dabar sunkai įsivaizduojamą poveikį mokslui, filosofijai, religijoms ir kitoms gyvenimo sritims.

Šis mūsų gyvybės ir proto unikalumo variantas turėtų net kažkokią mistinę ar net teologinę prasmę įvertinus vadinamąjį „antropinį principą“. Šis principas teigia, kad fizikinės sąlygos atsirasti gyvybei nuo pat visatos pradžios yra maksimaliai palankios, nes, pvz., jei pagrindinės fizikinės konstantos (elektrono krūvis, šviesos greitis, Planko konstanta ir t. t.) pakistų bent 5 %, tai sunkesnieji už helį elementai negalėtų stabiliai egzistuoti, o tai reiškia, kad ir mums žinoma gyvybės forma atsirasti negalėtų. Antropinio principo silpnesnis variantas, B. Karterio (Brandon Carter) suformuluotas 1973 m. Krokuvoje minint N. Koperniko 500-ąsias gimimo metines, skamba taip: „Pagrindinių fizikos konstantų vertės yra būtent tokios, kokias stebime, todėl, kad kitokios jų vertės nesudarytų sąlygų gyvybei atsirasti“. Stiprusis šio principo variantas dar griežtesnis: „Visata privalo būti tokia, kad tam tikroje jos evoliucijos stadijoje galėtų egzistuoti stebėtojas." Įvertinus paskutinį kosmoso tylos aspektą išeitų, kad tas stebėtojas turėtų būti vienas. Labai keista, kodėl? Čia jau slypi Dievo ar kažkokios pirminės sąmonės įsikišimo idėja.

Žinoma, tikrovė gali būti gerokai sudėtingesnė ir keistesnė, negu galime įsivaizduoti. Spėliojimai apie NC yra uždaryti antropocentrizmo spąstuose – tendencijoje panaudoti XXI šimtmečio žmogaus civilizaciją kaip modelį tam, į ką nežemiška civilizacija panėšėtų. Bet kelių milijonų metų technologijų apibūdinimas dabartinio žmogaus kategorijomis yra tikrai klaidinantis ir bergždžias reikalas. Dauguma tyrinėtojų nejučiomis daro prielaidą, kad mes būtinai turėtume turėti reikalų su „mėsos-ir-kraujo“ būtybėmis. Tikėtina, kad biologinis intelektas yra praeinanti NC vystymosi fazė. Net Žemėje mes matome „dirbtinio" intelekto kilimą ir, žiūrėdami į ateitį, galime numatyti, kad bus suprojektuotos informacijos apdorojimo sistemos ir genetiškai modifikuoti nervų tinklai, kurie sukurs naujų „galvojančių sistemų", toli pralenksiančių žmogaus intelektualųjį meistriškumą. Kokie būtų tokio subjekto prioritetai ar technologiniai pasiekimai, mes negalime žinoti. Gali būti, kad galingiausios intelektualinės sistemos visatoje yra instaliuotos kvantiniuose kompiuteriuose – ką Nobelio premijos laureatas fizikas F. Vilčekas (Frank Wilczek) pavadino „kvantintelektu” (quintelligence). Šie kompiuteriai dėl kvantinio supainiojimo (entanglement) efekto galėtų būti vienu metu visoje visatoje. Toks objektas galėtų būti fiziškai mažas, labai mažai vartoti energijos ir veiktų tarpgalaktinėje erdvėje žemoje temperatūroje. Tokiu atveju technologinis „kvantintelekto” pėdsakas būtų labai silpnas, ir mes tikriausiai niekada net neieškotume jo.

Rašytojas fantastas ir futuristas A. Klarkas (Arthur C. Clarke) vieną kartą pastebėjo, kad pakankamai pažangi technologija bus mūsų dabartiniu požiūriu neatskiriama nuo magijos (įsivaizduokite senovės graiką, persikėlusį į 2010-uosius metus). Todėl svarbu, kad plėstume ir tobulintume savo apmąstymus apie galimas NC technologijas, o ne vien tik ekstrapoliuotume dabartinių technologijų raidos tendencijas.