Mokslo ir technologijų pasaulis

Bendrovės „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas nori, kad iki 2050 m. Marse atsirastų milijono žmonių miestas. Tai gali skambėti labai ambicingai – ypač turint omenyje, kad žmonės niekada nebuvo įkėlę kojos į Marsą. Tačiau galbūt tai įmanoma? Per kiek laiko žmonės galėtų kolonizuoti kitą planetą? Ir ar žmonės kada nors galėtų kolonizuoti pasaulius už Saulės sistemos ribų?

Atsakymai į šiuos klausimus labai priklauso nuo to, apie kokią planetą kalbame. Kalbant apie Marsą, vos keli dešimtmečiai nebūtinai yra nerealus laiko tarpas. Australijos kosmoso inžinerijos tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas ir Naujojo Pietų Velso universiteto Sidnėjuje profesorius Serkanas Saydamas sako, kad tai, jog žmonių kolonizuotų Marsą per kelis ateinančius dešimtmečius, yra visai įmanoma.

„Manau, kad iki 2050 m. turėsime žmonių koloniją Marse“, – teigia S.Saydamas.

Pasak jo, pirmas svarbus žingsnis kuriant sėkmingą Marso koloniją bus vanduo – o jį galima išgauti iš ledo ir (arba) hidratuotų mineralų. Mokslininkas mano, kad išgautas vanduo palengvins žemės ūkį ir galimybę auginti maistą Marse, kaip 2015 m. filme „Marsietis“ – o vandenilis iš ledo ir mineralų taip pat galėtų būti naudojamas kaip energijos šaltinis raketiniam kurui.

Tačiau kiti mokslininkai pateikia ne tokias optimistines nuomones. Astronautikos inžinierius ir vienas iš organizacijos „The Planetary Society“ įkūrėjų Louisas Friedmanas 2019 m. teigė, kad artimiausioje ateityje Marso kolonizacija mažai tikėtina, o Floridos universiteto neuromokslininkė Rachael Seidler, dirbusi su NASA astronautais, sako, kad žmonės mėgsta būti optimistais dėl Marso kolonizavimo, bet tai skamba „šiek tiek kaip iš fantastikos srities“.

Vis dėlto žmonija Marsą greičiausiai pasieks per kelis dešimtmečius. Kinija planuoja pradėti siųsti žmonių įgulas į Marsą 2033 m., o NASA siekia nusiųsti astronautus ten ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje arba penktojo pradžioje. Žmonėms ten nuvykus, kitas žingsnis galėtų būti kolonijos įkūrimas.

Kolonizacija reiškia tam tikrą savarankiškumą, bet nebūtinai visišką nepriklausomybę nuo Žemės. S.Saydamas Marsą lygina su atokiomis salomis, į kurias vis tiek retsykiais reikės importuoti daiktus.

„Dauguma įrangos ir įrankių bus siunčiama iš Žemės, – teigia S.Saydamas. – Nemanau, kad Marse galėsite pasigaminti sunkvežimį“.

Kad ilgalaikė kolonija būtų finansiškai gyvybinga, Marse reikėtų ką nors gaminti. Kosminis turizmas yra viena iš galimybių, tačiau S.Saydamas nurodė, kad svarbiausia kolonizacijos sėkmės sąlyga yra naudingųjų iškasenų gavyba. Naudingų iškasenų – pavyzdžiui platinos – gavyba netoli esančiuose asteroiduose galėtų sukurti naują kosmoso ekonomiką ir taip paskatinti tolesnes investicijas bei tyrimus.

Nors Marsas yra realiausia vieta nežemiškai kolonizacijai, jis nėra pati palankiausia planeta žmonėms: daugiau kaip 95 proc. Marso atmosferos sudaro anglies dioksidas, ten labai šalta (vidutinė temperatūra – apie -60 °C), kosminiai laivai iš Žemės jį pasiekia per 8,5 mėnesio, be to, Marsas neturi magnetinio lauko, jo atmosfera labai reta, tad kenksmingų kosminių ir Saulės spindulių ten niekas nesulaiko.

Beveik neabejotina, kad už mūsų Saulės sistemos ribų esančiose planetose, vadinamosiose egzoplanetose, galima rasti svetingesnių naujų namų. Tačiau egzoplanetos yra labai toli. Mes net nesame pasiuntę erdvėlaivio į egzoplanetą, o vieninteliai zondai, palikę mūsų Saulės sistemą, buvo „Voyager 1“ ir „Voyager 2“, kuriems prireikė atitinkamai 35 metų ir 41 metų, kad pasiektų tarpžvaigždinę erdvę – o egzoplanetos yra daug toliau.

„Artimiausiai egzoplanetai pasiekti dabartinėmis technologijomis prireiktų kelių dešimčių tūkstančių metų“, – aiškina Strasbūro universiteto (Prancūzija) astrofizikas Fredericas Marinas.

Dėl tokio kelionės laiko egzoplanetų kolonizavimas gali atrodyti neįmanomu. Tačiau F.Marinas tikisi, kad netolimoje ateityje dėl greitesnių erdvėlaivių šis laikas sumažės.

„Mokslo žiniomis, kas šimtą metų varomųjų priemonių greitis padidėja 10 kartų“, – nurodo F.Marinas. Kitaip tariant, su kiekvienu šimtmečiu, kai žmonės išmoks vis greičiau keliauti kosmose, galimas kelionės į egzoplanetas laikas gali sutrumpėti nuo dešimčių tūkstančių metų iki tūkstančių metų, o vėliau – iki šimtų metų.

F.Marinas pateikia hipotetinį scenarijų, pagal kurį per 500 metų būtų galima pasiekti egzoplanetą, kuri būtų svetinga žmonėms. Šimtmečius trunkančiai kelionei vis tiek reikėtų kosminio laivo – jį pilotuotų kelios žmonių kartos, kurių dauguma galiausiai taip ir neišvystų kolonizuotos egzoplanetos.

F.Marino modeliavimas rodo, kad maždaug 500 žmonių yra tinkama pradinė populiacija kelių kartų kolonijiniam laivui. Tačiau kyla etinių klausimų ir neaiškumų dėl to, ar žmonės sutiktų praleisti likusį gyvenimą erdvėlaivyje, ir kaip jų palikuonys elgtųsi gimę tarpžvaigždinės kelionės meto. Be to, kaip pastebi portalas „Live Science“, klimato kaita ir kitos Žemėje kylančios problemos kelia grėsmę, kad žmonės išnyks anksčiau, nei įveiksime tarpžvaigždines keliones – todėl nėra jokios garantijos, kad kada nors kolonizuosime egzoplanetas.

Parengta pagal „Live Science“.